LASS LITERATŲ KŪRYBA
Vaclovas AREIMA
MIŠKINUKĖ
Vieną vasarą atostogavau pas savo draugą eigulį. Sodybą, kur jis gyveno, iš trijų pusių supo miškas. Ketvirtoje - plytėjo nešienaujamos pievos, priaugusios brūzgynų. Miškas, kaip ir pieva, pasivaikščiojimams beveik netiko. Buvo pilnas šabarkštynų ir viksvomis apžėlusių klampynių, kurios ir karščiausią vasarą neišdžiūdavo. Visa laimė, kad per tuos tamsius miškus buvo išsirausęs kelią nedidelis upelis. Juo tekėjo švarus vanduo. Žvyruotas dugnas tik vietomis apneštas maurais. Po akmenimis ir kerplaišomis pasitaikydavo vėgėlių. Nors kasdien juo brisdavau vis toliau, bet miško pakraščio nepasiekdavau. Vieną sykį nubridau upeliu gana toli. Kai tarp medžių pamačiau prašviesėjimą, pamaniau, jog tai miško pakraštys, bet buvo tik nedidelė elipsės formos aikštelė, kurią kirto upelio vaga, padalindama ją į dvi lygias dalis. Kairėje pusėje žolėse matėsi neryškus takelis. Matyt, žvėrių išmintas. Dabar pasinaudojau juo aš. Išlipęs į krantą apsidairiau. Aikštelė buvo sausa. Vienoje jos pusėje augo didelis ąžuolas, kitoje - du mažesni. Per kelių dienų žygius pirmą kartą tokią gražią vietelę aptikau. Buvau gerokai pavargęs, todėl nusprendžiau pailsėti plačiašakio ąžuolo pavėsyje. Netrukus užmigau. Pažadino karšta saulė, nustūmusi nuo manęs pavėsį. Atsisėdęs apsidairiau. Prie upelio, tarp aukštos žolės, sušmėžavo kažkas rausvas. Atsistojęs išvydau mergaitę, skalaujančią skalbinius. Kai aš kostelėjau, ji nustebusi atsisuko ir, įdėmiai nužvelgusi mane, ėmė krautis daiktus į pintinėlę. Paskui, vis atsigręždama, dingo miške. Ji buvo jaunutė, graži ir miela. Tikra miško fėja.
Grįžęs apie ją papasakojau draugui ir pasidomėjau, kas jinai. Tačiau jis čia dirbo neseniai ir į mano klausimą negalėjo atsakyti. Žinojo, kad už tų miškų yra ne vienas kaimas, bet su jų gyventojais dar nebuvo spėjęs susipažinti.
Nuo tos dienos aš kasdien brisdavau prieš srovę ne vien dėl to, kad tokiu būdu būčiau tikėjęsis surasti upelio ištakas. Ne tam, jog pagaučiau vieną kitą žuvelę. Turbūt patys suprantate, kad man labiau už viską rūpėjo pamatyti "vėgėlaitę", vaikščiojančią žeme. Ji pasirodė man tik po savaitės. Aš, kaip ir aną sykį, vėl buvau užsnūdęs po tuo pačiu ąžuolu. Išvydau ją toje pačioje vietoje pasilenkusią prie vandens. Šį kartą mergaitė irgi kažką skalavo. Nusprendžiau užkalbinti. Mano žingsnių ji tikriausiai neišgirdo, nes, kai palabinau, ji išsigandusi krūptelėjo ir paleido iš rankų skalbinį, kurį pagriebusi srovė ėmė nešti. Šokau vandenin ir nutvėriau plaukiantį tolyn daiktą. Tai buvo kelnaitės. Kai jas padaviau savininkei, ji droviai nuraudusi ištarė: "Ačiū". Tas jos "ačiū" mano ausims buvo toks malonus, kad per klausą palietė viduje kažką daugiau. Išsigandau pagalvojęs, kad jinai tuoj spruks miškan. Mano nuostabai ji to nepadarė. Tik dabar pastebėjau prie jos stovintį krepšelį su skalbiniais. Juos turbūt dar reikėjo išskalauti. Apsisukęs žengiau kelis žingsnius ąžuolo link. Pajutęs mergaitės žvilgsnį, atsigręžiau. Ji nuleido gražią galvutę ir pasilenkė prie krepšelio su skalbiniais. Įsidrąsinęs paklausiau:
- Kaip tu vadinies, gražuole?
Žodis "gražuole", matyt, pakuteno mergaitės širdelę. Ji atsakė:
- Vadink mane Miškinuke.
- O aš Matas.
Pasisakęs savąjį vardą nuėjau į pamėgtą vietą po ąžuolu ir atsisėdau.
Mergaitė, pabaigusi savo darbą, susidėjo išgręžtus skalbinius į krepšelį ir, atsisveikinusi su manimi, vėl dingo medžių tankmėje.
Plūsdamas save už kuklumą, bridau pasroviui. Visą laiką tik apie ją galvojau. Spėliojau, kiek jai galėtų būti metų. Kaip elgtis susitikus kitą kartą - kaip su mergina ar kaip su vaiku. Turbūt bus geriau visai nebesusitikinėti. Tačiau po kelių dienų aš vėl bridau aukštupio link. Iš tolo pamačiau rausvą suknelę su baltais taškučiais. Ant karklo krūmo džiūvo skalbiniai. Iš to supratau, kad ji laukia manęs. Anksčiau šlapius skalbinius sudėdavo į krepšelį. Mačiau jos veide šypseną, pasakiau:
- Sveika, gražioji Miškinuke.
- Labas, Mantai, - mielu balseliu atsakė jinai ir pridūrė: - Maniau, kad išvažiavai į miestą neatsisveikinęs su manim.
"Še tau!" - pagalvojau. Kalba taip, tarsi mudu būtume seni draugai. Gal miškinukės skiriasi nuo paprastų merginų?
Priėjusi padavė ranką. Nedidelis, bet kietas delniukas buvo suskeldėjęs nuo vandens ir saulės. Kai mudu jau sėdėjome greta, paklausiau, kur jos buveinė.
- Ten, - mostelėjusi ranka takelio pusėn, pasakė nusišypsojusi.
- O kiek tau metų?
- Argi Miškinukė gali tokius dalykus žinoti? Paklausk mano tėvų. Gal jie žino?
- O kas tavo tėvai?
- Še tau! - prašneko nusijuokusi. - Toks didelis ir protingas, o nežinai, kas yra miškinukių tėvai. Miškas - man tėvas, saulė - motina.
- O ar galima tave pabučiuoti?
- Žinoma. Miškinukės labai mėgsta bučiuotis. Turbūt iš pasakų žinai, kad jos savo bučiniais ne vieną yra užbūrusios.
Mudu pasibučiavome. Jos lūpos buvo šiek tiek suskeldėjusios, bet mielos. Bučiuodamasi jinai įbruko man tarp lūpų savo liežuvio galiuką ir pasukinėjo į šalis. Atšlijusi pasakė:
- Skanus bernelis.
Vėliau mudu bučiavomės begalę kartų. Ypač jai patikdavo tai daryti, kai aš jos pastumtas nugriūdavau į žolę ant nugaros. Mergaitė tada užsirisdavo ant manęs ir nesitverdama džiaugsmu, kad nugriovė daug kartų už save stipresnį, imdavo be paliovos bučiuoti, tarsi norėdama atsiprašyti už padarytą piktadarybę. Tačiau, kai mano letenos nuslinkdavo jos gležnu kūneliu per žemai, ji liaudavosi bučiavusi, vietoje linksmų žiburėlių pilkose akyse atsirasdavo nustebimas. Jos tarsi klausė: "Nejaugi nesupranti, kad mudu tik žaidžiame?"
Nors aš greitai padėdavau savąsias letenas ant jos liemens, ji nušokusi susirinkdavo skalbinius ir pamojavusi rankele dingdavo miške. Ne kartą kilo noras pasekti ir pažiūrėti, kur manoji Miškinukė gyvena. Pagalvojęs, kad tada jinai gali virsti paprasta kaimiete, atsisakiau to sumanymo.
Pas draugą užsibuvau ilgiau, nei galvojau. Jis nė karto nepaklausė manęs, ką veikiu, kai jis išeina į darbą. Gal taip buvo dėl to, kad vakarais jis nuolatos kalbėdavo apie merginą, kurią rengėsi vesti. Iki atostogų pabaigos man tos merginos neteko pamatyti. Tik, kai jis pasakodavo apie ją, man pasivaidendavo Miškinukė. Kartą net pamaniau, ar tai nebus ta pati mergina.
Mudviejų su Miškinuke gyvenimas beveik nesikeitė. Kai ji skalbdavo, aš po ąžuolu sėdėdamas drožinėjau jai dovanas: įvairius paukštelius, kryželius, žuveles ir kitokius niekučius, kuriais ji nuoširdžiai džiaugdavosi. Ypač patiko lašiša, pasakiau, kad tos žuvys mėgsta švarų vandenį ir plaukia į sraunių upelių aukštupius neršti.
Tas drožinys mažai buvo panašus į tikrą lašišą, bet mergaitei jis labai patiko. Ji liepė padaryti skylutę, kad tą žuvelę galėtų pasikabinti ant kaklo. Vėliau aš ir kitus savo drožinius dariau su skylutėmis.
Kai rugpjūtis persirito į antrą pusę, pasakiau savo fėjai, kad netrukus man teks išvažiuoti mokytis.
- Nieko nepadarysi, - pasakė ji suaugusio žmogaus balsu. - Tik prieš tai mudu turime susituokti.
- Kada ir kur tai turėtų įvykti? - paklausiau nusišypsojęs.
- Rytoj. Čia. Nupjauk dvi eglišakes ir įsmeik prie anų ąžuoliukų. Tai bus mūsų pabroliai ir pamergės.
Kitą dieną fėja atėjo su balta suknele. Kai sumainėm iš blizgančios žolės padarytus žiedus ir, prisiekę vienas kitą mylėti amžinai, pasibučiavome, paklausiau, kaip bus su pirmąja naktimi.
- Kaip ir visada po vestuvių, - atsakė ji rimtai. - Kai nusileis saulė, ateik čia.
Eiti, aišku, aš nesirengiau, nes labai suabejojau savo fėjos protu. Tačiau rengdamasis gulti, ant staliuko prie lovos radau draugo raštelį. Ten buvo parašyta: "Užsirakink duris. Šiąnakt aš nakvosiu pas ją".
Jau buvau atsigulęs, kai dingtelėjo mintis: "Dabar galiu patikrinti, ar jis ne pas tą pačią miško fėją lankosi".
Atsikėliau ir nubridau upeliu prieš srovę. Rasti aikštelėje jos nesitikėjau, todėl net krūptelėjau mėnesienos šviesoje išvydęs baltą figūrėlę. Ji pribėgusi prie manęs stryktelėjo tarsi stirnaitė ir apsivijo abiem rankom kaklą. Po ąžuolu bolavo patiesta paklodė. Ten ją ir nusinešiau.
Po tos nakties buvo trumpas medaus mėnuo. Jis truko tik dešimt dienų. Po to aš išvažiavau mokytis į medicinos institutą.
Po kurio laiko nustojau gąsčiotis, nes supratau, kad jokia "meilės" liga aš neužsikrėčiau, nors tuo buvau beveik įsitikinęs. Kaip gi kitaip - tokie meilės ryšiai dažniausiai neapsieina be pasekmių. Kai jos nepasirodė, ėmiau gailėtis, kad taip blogai galvojau apie mieląją Miškinukę. Dažnokai jos ilgėdavausi, vėliau per draugo vestuves gal būčiau ją pamatęs, bet tą dieną laikiau sunkų egzaminą. Paskui Miškinukę pakeitė miesto raganos ir simpatiškos raganiukės. Laikui bėgant, tas jaunystės nuotykis virto blankiu sapnu.
Keletą metų nuošaliame Lietuvos kampelyje uoliai vykdžiau Hipokrato priesaiką. Už tai buvau pastebėtas medicininės vyresnybės ir pakviestas dirbti rajoninės ligoninės vyriausiuoju gydytoju. Prie tų pareigų man buvo pridėtas trijų kambarių butas, kur vienam gyventi buvo tiesiog nusikaltimas. Apsidairęs pamačiau savo vadovaujamoje ligoninėje visą būrį jaunų gražių sesučių. Buvo ir kolegių, tinkančių į žmonas. Dairiausi, dairiausi, kol gražuolės pasidarė nebe tokios skaistaveidės, kokios buvo iš pradžių. Vėl ėmė kietėti senbernio kiautas, kurį pramušti galėjo tik atsitiktinumas.
Kartą miestelyje sutikau senąjį savo draugą, kuris jau dirbo girininku. Kvietė apsilankyti naujoje sodyboje.
- Jeigu galėsi, - kalbėjo jis, - atvažiuok per Jonines. Ten, kur dabar gyvenu, labai gražu. Paparčio žiedo mano valdose paieškosime.
- Jeigu ligoniai nesumaišys kortų, būtinai apsilankysiu, - pažadėjau.
Draugas iš tiesų dabar gyveno gražioje vietoje. Sodyba stovėjo ant kalvos, apačioje tyvuliavo nemažas ežeras, savo vandenimis maitinantis upelį, kur aš kadaise gaudžiau žuvis... Kai tai sužinojęs nuėjau pažiūrėti jo ištakų, tolimoje širdies kertelėje pajutau vos juntamą gnybtelėjimą. Pakėlęs galvą horizonto pakraštyje išvydau mėlynuojantį miško masyvą ir tą akimirką man pasirodė, jog virš medžių kažkas baltas plevena.
O priėjęs draugas truktelėjo už alkūnės ir nusivedė parodyti, kur liepsnos Joninių laužas.
Seniai taip besilinksminau kaip tą Joninių naktį. Nors paparčio žiedo neradau, bet tą kartą susipažinau su tose apylinkėse dirbančia mokytoja. Mane užbūrė ramus didelių pilkų akių žvilgsnis. Šitaip į mane žiūrėdavo žmonės, pasveikę po ilgos, sunkios ligos. Jei prie jų pasveikimo būdavau ir aš prisidėjęs, toks žvilgsnis man būdavo geriausias užmokestis.
Akylasis draugas iš karto pastebėjo, kad du medeliai gali augti viename darže, ir nedelsdamas ėmė ruošti jiems dirvą. Medeliai prigijo. Netrukus ir atžalos pasirodė.
Aš atsisakiau vyriausiojo gydytojo posto, nes gydyti ligonius mokėjau daug geriau, nei tvarkyti popierių šūsnis. Žinoma, po to žingsnio, namuose būdavau rečiau. Ne kartą, ne du ir naktimis būdavau kviečiamas pas ligonius, kuriems aš buvau reikalingas. Niekados neburnojau blogo oro ar duobėtų kelių. Matyt, tam darbui turėjau tikrą pašaukimą. Tokiems žmonėms, sako, laikas bėga dešimtį kartų greičiau, nei tiems, kas pareigas be pašaukimo atlieka. Didžioji namų ūkio našta gulė ant mano žmonos pečių. Neretai dėl to jausdavausi kaltas, tačiau per visus bendro gyvenimo metus iš jos lūpų neišgirdau nė menkiausio priekaišto. Gal jinai geriau už kitus suprato ligonių dalią? Mat pačiai nuo keturiolikos metų teko slaugyti nelaimingo atsitikimo metu sunkiai sužalotus tėvus. Be to, dar reikėjo prižiūrėti mažametę sesutę.
Dėl didelio užimtumo mudu neturėjome kada paplepėti apie viens kito praeitį. Tie dalykai buvo atidedami ateičiai. Tam laikui, kai senyvi žmonės mintimis mėgsta sugrįžti į jaunystės dienas, kurias geriausiai prisimena...
Kartą kažko ieškodamas numečiau ant grindų dėžutę su žmonos papuošalais. Jie išsibarstė po visą kambarį ir aš ropinėdamas rinkau juos. Kai, atrodė, kad viską jau sudėjau, ant žemės pamačiau dar vieną daikčiuką. Tai buvo apsitrynęs medžio gabalėlis, šiek tiek primenantis mažą žuvytę. Norėjau išmesti ją šiukšlių dėžėn, bet apsigalvojęs įdėjau atgal į dėžutę.
Kai parėjo žmona, išėmęs tą daikčiuką, paklausiau:
- Sakyk, kam tau reikalingas tas apsitrynęs medžio gabalėlis?
Jinai, droviai nusišypsojusi, atsakė:
- Tai tavo išdrožtoji lašiša, kurią man padovanojai, kai aš dar nebuvau tavo žmona, o tik Miškinukė.
Į mane žvelgė didelės, geros akys. Man pasidarė gėda, kad buvau pamiršęs, kur jas regėjau. Paskui, pažiūrėjęs į kiemą, kur žaidė mūsų vaikai, pagalvojau: "Kaip greitai bėga laikas."
