IŠ MŪSŲ KALENDORIAUS

dr. Valentinas Vytautas TOLOČKA

KAUNO AKLŲJŲ ĮMONĖS ATKŪRIMAS VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS


Rugpjūčio 1 d. sukanka 60 metų, kai buvo atkurta (1942) Kauno aklųjų įmonė, iki tol vadinta Kauno aklųjų instituto gamybinėmis dirbtuvėmis.

1928 m. vasario 16 d. Lietuvos aklųjų sąjunga įsteigė aklųjų dirbtuves, jose dirbo 10-11 neregių darbininkų, kurie gamino hamakus ir įvairių rūšių šepečius. 1931 m. dirbtuves perėmė susikūrusi Lietuvos akliesiems globoti draugija ir jos tapo aklųjų instituto padaliniu. Jau gamino ne tik šepečius, bet ir pintus dirbinius. 1940 m. lapkričio 1 d. Lietuvos TSR socialinio aprūpinimo liaudies komisariatas įsteigė aklųjų įmonę Vilniuje. Tolesnį įmonės organizavimą komisariatas pavedė Vilniaus miesto socialinio aprūpinimo skyriui.

1940 m. vasarą Kauno aklųjų instituto gamybinės dirbtuvės gerokai išsiplėtė, pradėjo dirbti daugiau aklųjų darbininkų. Nuo gruodžio 1 d. instituto gamybinės dirbtuvės buvo panaikintos, darbininkai perkelti į Vilnių.

Vokiečių okupacijos metais Vilniaus aklųjų įmonė veikė ypač sunkiomis sąlygomis: trūko žaliavų gamybai, buvo sudėtinga realizuoti gaminius, nepritekliai slėgė darbininkus, nebuvo jokių kultūrinių renginių. Iš Kauno atkeltieji darbininkai prašėsi aklųjų instituto pagalbos. Tada aklųjų institutas priklausė dviem žinyboms: pirmiausia švietimo vadybai, mažesne dalimi - darbo ir socialinių reikalų vadybai. Instituto direktorius Jonas Bružas nuo 1941 m. rudens pradėjo rūpintis institute atkurti gamybines dirbtuves ir iš Vilniaus susigrąžinti kauniečius darbininkus.

1941 m. spalio 22 d. rašte švietimo generaliniam tarėjui J. Bružas pažymi, kad: "1. Vilniaus amatų dirbtuvėse mažai rūpinamasi aklųjų kultūriniais reikalais. Aklieji ten gyvena atskirti nuo meno, muzikos, dainų, literatūros. Nieks nesirūpina jų dvasiniu gyvenimu, neturi bibliotekos, choro, orkestro; nieks neskaito jiems knygų, nerengia paskaitų, koncertų ir t. t., kas akliesiems yra svarbiausia; 2. Medžiaginė jų padėtis irgi sunki, nes nėra kam padėti pasirūpinti maistu, drabužiais, kitais kasdieniniais reikalais..." Toliau J. Bružas siūlo: "Arčiau susipažinęs su aklųjų gyvenimu, jų vargais, rūpesčiais ir norais, kad palengvinus aklųjų dalią, siūlau sujungti aklųjų institutą su Vilniaus dirbtuvėmis, t.y. atkelti Vilniaus aklųjų dirbtuves į Kauną prie aklųjų instituto..." Toliau rašo: "Pridėdamas prie šio rašto Vilniaus aklųjų dirbtuvių tarnautojų prašymą ir jo nuorašą reginčiųjų raštu, kurį įteikė man Vilniaus aklųjų dirbtuvių delegacija, prašau patenkinti jų prašymą ir leisti nuo 1942 m. sausio 1 d. perkelti Vilniaus aklųjų dirbtuves į Kauną, prie aklųjų instituto. Patalpos dirbtuvėms yra. Jeigu nebūtų galimybės perkelti visas dirbtuves, tai bent dalį - būtent visus lietuvius, apie 16 žmonių, kurie 1940 m. buvo perkelti iš Kauno aklųjų instituto... Juos be jokių sunkumų būtų galima prijungti prie Kauno aklųjų instituto dirbtuvių ir viso kultūrinio gyvenimo..."

Visgi vokiečių okupacinė valdžia į J. Bružo kreipimąsi atsižvelgė ir leido darbininkams keltis iš Vilniaus į Kauną, tik ne nuo 1942 m. sausio 1 dienos, bet turėjo praeiti nemažai laiko. Reikėjo pasiruošti žmonių perkėlimui, surasti butus šeimoms įsikurti ir patalpas įmonei; reikėjo žmones priregistruoti ir išrūpinti korteles. Nelengva karo metu buvo su transportu, bet šiaip taip buvo gautas vagonas mantai pervežti į Kauną. Patalpos įmonei buvo surastos senamiestyje, Daukšos 9. Visais šiais reikalais rūpinosi aklųjų instituto administracija.

Kada aklųjų įmonės dirbtuvės Kaune įsikūrė, Lietuvos centriniame valstybės archyve tikslios datos nėra. Dokumentai rodo, kad maitinimosi korteles darbininkams institutas išsirūpino po liepos 23 d., aklųjų instituto sekretorius-buhalteris pats pasiprašė atleidžiamas iš tarnybos nuo rugpjūčio 1d., nes gavo tarnybą aklųjų įmonėje. Išeitų, kad įmonė ir pradėjo veikti nuo rugpjūčio 1 d. (buvo šeštadienis, tada - darbo diena). Dienraštis "Į laisvę" 1942 m. rugsėjo 7 d. numeryje jau užsimena, kad "darbo ir socialinių reikalų vadyba savo žinioje turi aklųjų dirbtuves Kaune ir Vilniuje su šepečių, vilnų apdirbimo ir pynimo skyriais..." Tas pat dienraštis rugsėjo 23 d. numeryje skelbė: "Pradėjo veikti aklųjų įmonė". Straipsnelyje skaitome: "Darbo ir socialinių reikalų vadybos žinioje esąs aklųjų institutas atidarė Kaune, Daukšos g., aklųjų įmones. Šiose įmonėse dirba apie 20 aklųjų. Čia gaminami ir parduodami šepečiai ir pintinukai. Aklųjų dirbiniai noriai perkami."

Įmonė veikė iki vokiečių okupacijos pabaigos. Grįžus sovietinei valdžiai, rugsėjo pabaigoje į Kauną atvyko socialinio aprūpinimo liaudies komisaro pavaduotojas Petras Veržbilauskas ir aklųjų įmonę perėmė komisariato žinion, galutinai nukirpdamas virkštelę, jungusią įmonę su aklųjų institutu. 1944 m. gruodžio 31 d. socialinio aprūpinimo liaudies komisaro įsakymu buvusios Vilniaus ir Kauno aklųjų įmonės perorganizuotos į gamybinius mokymo kombinatus. Juos kontroliuoti, vadovauti gamybinei veiklai pavesta Lietuvos aklųjų draugijos organizaciniam biurui. Taip Kauno aklųjų įmonė nuėjo vingiuotą kelią nuo 1928 m. Lietuvos aklųjų sąjungos įsteigtų dirbtuvių, kol galutinai įsitvirtino ir išaugo į buvusią prieš 12 metų stambią įmonę.

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]