PORTRETAS
Zina KOLALIENĖ
LIKIMAS
Birutė - Suvalkijos dukra, bet jau daug metų gyvena Panevėžyje. Kiek prisimena, labai mėgo piešti, grožėjosi gamta. Anksti mirus tėveliui, šeima sunkiai gyveno - nebuvo pinigų Birutės pomėgiams lavinti. Jauna turėjo užsidirbti duoną. Svajonė piešti nutolo, bet neužgeso.
Pablogėjus regėjimui, Birutė Račinskienė atėjo dirbti į tada didelį Panevėžio aklųjų kombinatą. Čia ji greit pritapo, buvo darbšti, nuoširdi, domėjosi viskuo, kas gera, gražu. Dalyvavo tuometinėje meno saviveikloje. Atsiradus galimybei, kai darbo birža organizavo pynimo iš vytelių kursus, Birutė pirmoji pasišovė mokytis. Pradžioje atrodė, kad silpnas regėjimas neleis suvokti pynimo paslapčių. Per padidinimo stiklą stebėjo supratingos pynimo mokytojos judesius. Kantrybė, darbštumas davė rezultatų. Daug darbų iš vytelių dovanojo draugams, bendradarbiams.
Svajonė piešti nedavė ramybės. Bandė piešti savarankiškai. Pirmasis didelis darbas - freska ant sodo namelio sienos. Birutė jautė, kad trūksta žinių. Ji prisimena, kaip nedrąsiai atvėrė vakarinės dailės studijos "Spektras" duris. Ar nepasijuoks, ar pritapsiu? Birutė šypsosi: "Ėmiausi kaip Žemaitė rašyti..." Ir šiandien su pagarba ir meile prisimena studijos vadovą Kazį Naruševičių. Jo nuoširdumas, skatinimas dirbti, patarimai, paguoda sunkiomis minutėmis neleido palūžti, nusivilti. Vadovas pats labai sirgo, bet buvo darbštumo įsikūnijimas. Maloniai sutiko ir kiti "Spektro" studijos nariai, drąsino.
Studijai netekus patalpų, darbas nutrūko. Meną mėgstantys žmonės nenurimo, ieškojo, kur toliau mokytis. Supratusi suaugusių žmonių norą piešti Živilė Rancovienė prie savo darbovietės Panevėžio konservatorijos įkūrė studiją "Paletė" ir pakvietė bendram darbui.
Birutės darbštumas ir talentas davė vaisių: tai pirmosios bendros parodos miesto galerijoje, G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje ir kt. Vėliau - individualios parodos. Ypač nustebino portretų paroda. Portreto meno imasi ne kiekvienas profesionalas - vengia konflikto su pozuotoju. Kai didysis Lotrekas nupiešė savo sužadėtinę, ši jį paliko. Birutės portretų parodoje pažįstami veidai: įmonės vadovai, bendradarbiai, jai artimi ir mieli žmonės. Gal ne viskas pavyko, mąsto Birutė, bet niekas neįsižeidė, neužpyko.
Dabar Birutė Račinskienė - jau pensininkė, todėl daugiau laiko gali skirti kūrybai. Vien šiemet jau surengė dvi savo paveikslų parodas, dalyvavo penkiose kolektyvinėse, ir tai dar ne pabaiga.
Likimas, iš Birutės atėmęs ryškią akių šviesą, suteikęs nelengvą gyvenimo naštą, apdovanojo talentu, gerumu, darbštumu.
Jau daug metų ji šoka ir Panevėžio "Lino" pagyvenusių žmonių kolektyve.
