TIFLOHUMORAS

Jonas NEREGYS

ŪSUOTOSIOS RAZINOS


Tai atsitiko dar tada, kai aklųjų draugijos gyslomis tekėjo gausus finansinis kraujas, dėl kurio stygiaus ji šiuo metu guli parblokšta insulto. Tiesa, rankas ji dar šiek tiek judina, kuriomis gaudo valdžios numetamus grašius, kurių pakanka tik gyvasčiai palaikyti. O tokie dalykai, kaip visuotinis aklųjų užimtumas, gyvenamųjų ir gamybinių pastatų statyba, nemokami kelialapiai į sanatorijas ir poilsio namus, liko toli praeity kaip malonus sapnas.

Tokį sapną prisimenu ir aš, Jonas Neregys, kuris ne kartą ir ne du ilsėjosi prie Juodosios jūros. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad praeitis dėl laiko išblukintų kasdienybės smulkmenų visada gražesnė už dabartį. Kai žiūri nuo aukšto laiko kalno, slėnis atrodo vientisas ir gražus. Tik, kai gerai pagalvoji, prisimeni, kad tenai būta dalykų, kuriuos tu ne kartą išsijuosęs keiksnojai. Sugrįžęs iš sanatorijos ar poilsio namų, plūdai blogą maistą ir visa kita, nors už tai iš savo kišenės tau nereikėjo pridėti. Net ir kelionė tau ir tavo palydovui buvo apmokama. Tačiau dauguma žmonių trokšta vis daugiau ir daugiau. Tarp tokių buvau ir aš, Jonas Neregys. Grįžęs iš kurortų, ne kartą porinau apie ten pastebėtas blogybes.

Pasakojimą, kurį ketinu aprašyti, turbūt ne vienas jau girdėjo. Tačiau jį pakartosiu, kad šiek tiek atvėsinčiau sunkiai įgyvendinamą svajonę ilsėtis šiltuose kraštuose.

Poilsiavau tą kartą prie Juodosios jūros Rusijos aklųjų draugijos sanatorijoje. Šioje gydymo įstaigoje du kartus per dvidešimt keturias poilsio dienas duodavo juodųjų ikrų. Nors jų ant duonos riekutės būdavo mažiau nei koks balandis ar varna dribtelna, tačiau tų ikrų kvapo trijų šimtų vietų valgykloje galėjai iki soties prisiuostyti. Tomis dienomis valgykloje visados pasirodydavo didelė baltų chalatų svita. Jos priekyje oriai iškėlęs pliką kaip mėnulio pilnatis galvą žingsniavo vyriausiasis virėjas. Už jo rikiavosi daktarai, dietologai, kiti mitybos paslapčių žinovai. Tarp jų, be abejo, buvo ir patiekalų pavadinimų kūrėjas, kurio dėka vienam ir tam pačiam kotletui atsirasdavo daugiau nei dešimt pavadinimų.

Tos baltumu švytinčios procesijos dalyviai per valgyklą ėjo gana sparčiai, nes valgytojams tereikėjo atsakyti į vienintelį klausimą: "Ar patinka maistas?" Patys suprantate, kad valgytojai, apsvaiginti brangiųjų ikrų kvapo, užmiršdavo visus trūkumus ir į komisijos pirmininko klausimą atsakydavo tik teigiamai. Panašiai kaip kokių nors valdžios organų rinkimuose.

Sykį komisijos "triumfo" žygis buvo sustabdytas prie mūsų staliuko. Čia sėdėjome keturiese: aš su savo palydovu ir dvi pagyvenusios moteriškės. Viena jų irgi buvo neregės pagalbininkė, gal trisdešimt metų dirbusi virėja. Ji ne tik gerai išmanė savo amatą, bet dar buvo ir labai pastabi.

Maistas ant mūsų stalo buvo nepaliestas, todėl standartinis komisijos pirmininko klausimas nebetiko. Teko teirautis: "Kodėl nevalgote? Nejaugi neskanu?!" Tada buvusi virėja, rodydama į lėkštę, kur ant košės pūpsojo juodi taškai, paklausė: "Kas tai?" Komisijos pirmininkas, nesigilindamas į rodomus daiktus, plačiai nusišypsojęs, plodamas moteriškei per petį, kalbėjo:

- Močiute, valgykite drąsiai. Juk čia paprasčiausios razinos. Dėl regėjimo stokos turbūt pamanėte, kad čia nežinia kas.

Bet močiutės virėjo žodžiai nenuramino. Ji pateikė jam papildomą klausimą:

- Kodėl tos razinos su ūsais? Tik pažiūrėkite, kaip jie kruta, - ir paėmusi lėkštę su "razinomis" pakėlė prie vyriausiojo virėjo akių. Jam dar nespėjus atsikvošėti už nugaros pasigirdo sodrus ir aiškus balsas:

- Tikrų tikriausi tarakonai...

Kitą dieną valgykloje ikrų kvapą pakeitė nuodų tvaikas. Jeigu kieno lėkštėje ir buvo įkritęs vienas kitas tarakonas, tai jo ūsai, tikriausiai, nebekrutėjo.

Jeigu, mielas skaitytojau, ir po šito pasakojimo nori važiuoti į šiltuosius kraštus, susitaupyk pinigų ir drąsiai skrisk tikėdamas, kad šiuolaikiniai virėjai lengviau atskiria razinas nuo tarakonų.

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]