SUKAKTYS
Gražina SIDEREVIČIENĖ
SMUIKO IR POEZIJOS DAINA
Stanislovas Krasinskas - tauri, šviesi, išskirtinė asmenybė. Pirmasis profesionalus neregys smuikininkas, kompozitorius mėgėjas, kaimo kapelos vadovas. Daug Dievo duota vienam žmogui, bet nemažai ir atimta. Vos spėjęs susipažinti su spalvų pasaulio grožiu, nė penkerių nesulaukęs, praranda regėjimą, po sunkios ligos visam gyvenimui veide lieka raupų žymės.
Menu 1991 m. sausio 12-ąją. Aplink tvyrojo nerimas ir žodžiais sunkiai nusakoma negera nuojauta. Ir kaip tik tada Kauno aklųjų bibliotekos ir kultūros namų darbuotojai rimtai rengėsi pristatyti S. Krasinsko poezijos knygelę "Prie mano tako". Atvyko ir leidėjas Juozas Marcinkus. Keistas sutapimas - lyriška poezijos šventė audros išvakarėse.
Mes einam pro šešėlių šokį,
Aplink judėjimas trankus.
Ir tamsoje staiga suvoki, -
Ir toks gyvenimas brangus.
Šis posmelis iš eilėraščio "Gyvenimas", parašyto 1971 m. Man regis - tai buvo S. Krasinsko gyvenimo credo. Tai ir buvo svarbiausias S. Krasinsko atminimo vakaro-koncerto "Smuiko ir poezijos daina", įvykusio šių metų gegužės 29 dieną, motyvas. Renginys skiriamas S. Krasinsko 85-osioms gimimo ir 2-osioms mirties metinėms.
Vakaro dalyvius pasitiko bibliotekos vedėjos Irutės Blaževičienės su meile ir atsakomybe parengta paroda: poezijos knygos "Prie mano tako", "Likimo žvaigždė", daug fotonuotraukų, atspindinčių Stanislovo gyvenimą, kūrybą, pomėgius, kaimo kapelos metraštis (tikras lobis besidominčiam šiuo kolektyvu, užrašytas Danutės Ramanauskienės), "Mūsų žodžio" numeriai ir kt.
Tyliai ir gailiai pravirko smuikas, Ž. Masne "Meditacija" atliekama Kauno styginių kvarteto vadovės Ilonos Klusaitės. Suskambo Ilonos Mielkaitytės skaitomas S. Krasinsko eilėraštis "Smuikas". Tylos minute pagerbiamas mums brangaus žmogaus atminimas, graudžiai skamba F. Šuberto "Ave Marija".
Visi be galo nustebo, o kai kas ir ašarą nubraukė televizijos ekrane išvydę patį Stanislovą, labai gražia, taisyklinga lietuvių kalba pasakojantį apie savo vaikystę, jaunystę, kūrybos vingius. Ačiū šio dokumentinio filmo sumanytojams ir tiems žmonėms, kurie padėjo jam išvysti dienos šviesą.
Jau ketvirtį amžiaus konsultuojantis Kauno akluosius ir silpnaregius literatus rašytojas Petras Venclovas prisiminė S. Krasinsko ryžtą ir atkaklumą ginant savo pozicijas. Šimtus kartų šlifuoti posmai, rimai poetui rodėsi nekritikuotini. Ir pati galimybė atverti visuomenei neregių kūrybos puslapį atsirado tik Sąjūdžiui pažadinus Lietuvą, nes, anot Petro Venclovo, vidutiniškai kuriantiems žmonėms anais tarybiniais laikais nebuvo šansų prasimušti.
Danutė Ramanauskienė, ilgametė kultūros namų meno vadovė, buvo tas žmogus, ant kurio pečių gulė visi su meno mėgėjų rateliais susiję rūpesčiai. Iš jos lūpų pabiro ištisa virtinė prisiminimų, nuo rimtų, susietų su darbu ir kūryba, iki anekdotiškų situacijų. Ji sakė: "Negaliu nepaminėti Stasio chorvedžio, aktyviai talkinusio choro vadovui Antanui Bernotui, kai tekdavo ilgas valandas dirbti su atskirais balsais. Kaimo kapela, kuriai šis žmogus vadovavo 33 metus, buvo kuriama tik jo iniciatyva. Prasidėjusi nuo kelių instrumentų, ji metai iš metų plėtėsi. Vadovui neužteko vieno klarneto, surado antrą, per maža vieno smuiko - trūks plyš reikėjo rasti antrą. Norėjo tikros klasikinės kapelos su smagiai skambančia vyrų vokaline grupe. Ir ėjo nuo žmogaus prie žmogaus, vis kalbindamas, įrodinėdamas, kaip bus gražu, kai mus, neregius ir silpnaregius, išgirs visa Lietuva "Grok, Jurgeli" konkurse. Ir išgirdo, nes žinodami aukštą meninį kapelos lygį, organizatoriai niekada neužmiršo pakviesti į populiarią, visų pamėgtą šventę ir mūsų kolektyvo. Buvo neramus žmogus, tikras kūrėjas. Apie tai byloja trys respublikinės trečiojo laipsnio premijos už kūrinius kaimo kapelai. Gal ir šiandien jie skamba kuriame nors Lietuvos kaime ar miestelyje.
Buvo imlus, žingeidus žmogus. Nepraleisdavo progos pats viską patirti, išbandyti. Negaliu užmiršti ekskursijos į Krymą, kai Stanislovas užsigeidė žūtbūt užlipti į Čufut-Kale kalną, parymoti prie karaimų vienuolyno griuvėsių. Jokie atkalbinėjimai nepadėjo. O saulė kepino, tvyrojo pragariškas karštis. Mes, bendradarbiai, pasikeisdami vedėme Stanislovą, kartais ir prilaikydami, kad nenuriedėtų žemyn, o vyro aukšto, stambaus būta. Pats be galo didžiavosi įveikęs kalną. Nors tikrų tikriausias dzūkas, bet nestokojo žemaitiško užsispyrimo, ir visada savo pasiekdavo."
Tarsi pratęsdama Danutės mintį, Zita Klibavičienė pasakojo, kokios smagios buvo koncertinės išvykos į S. Krasinsko gimtąją Punią, kokias šaunias sutiktuves surengdavo žemiečiai. Susirinkdavo visas kaimas, būdavo daug gėlių ir, kaip priguli dzūkams, - skanių vaišių. O Zita, Stanislovo įprašyta, vis skaitydavo jo posmus.
O žmona Albina prisiminė, kad ir jai, visada buvusiai šalia, kartais pabosdavo dešimtis kartų perrašinėti eilėraščius, kuriuos Stanislovas šlifuodavo iki tobulumo. O kai paklausėme Albinos, kaip ji, daili, jauna mergina, ryžosi tekėti už daug vyresnio, nematančio žmogaus, ji nusišypsojusi teištarė: "Tai kad man ir tada, ir dabar visi žmonės vienodi".
Džiugia gaida - "Punios valsu" ir "Polka" - užbaigė "Smuiko ir poezijos dainą" kultūros namų instrumentinis ansamblis, vadovaujamas Liongino Matusevičiaus.
