NEREGYS IR VISUOMENĖ
ALIO, CORINA
Šis Corinos May (Corinna May) interviu žurnalui "Die Gegenwart" duotas telefonu prieš kelionę į Taliną. 2002 m. gegužės 25 dieną akloji dainininkė dalyvavo "Eurovizijos" koncerte ir užėmė 21 vietą. Mūsų žurnalo skaitytojams, ko gero, bus įdomu daugiau sužinoti apie šią aklą vokiečių dainininkę.
* * *
Tai, kad vykstu į Taliną, aišku, yra nemaža sėkmė mano gyvenime: man vėl skiria dėmesį spauda, domisi žmonės, kurie anksčiau apskritai nesidomėjo, kas aš tokia. Aišku, tai, jog esu akla, žmones šiek tiek varžo. Dėl šios nedrąsos esu paprastai kalbinama ne aš, o tie, kurie gali suteikti apie mane informacijos: pavyzdžiui, kada aš vėl pasirodysiu televizijoje, kada bus mano naujas koncertas. Viena, tokiais atvejais gerbėjai negauna mano autografo, antra, vis dėlto reikėtų šitą varžymąsi įveikti ir tokių dalykų nesigėdijant klausti manęs. Akli žmonės - tik akli, o šiaip jie - kaip visi kiti. Beje, su muzikantais viskas paprasčiau: jie iškart bendrauja su manimi natūraliai ir paprastai.
Daug ką domina, kaip aš, akla, išeinu į sceną, kaip iš jos išeinu, kaip randu kontaktą su žiūrovais. Tai turiu apgalvoti iš anksto. Aišku, ir laikysena, ir judesiai - visa tai scenoje svarbu. Čia man daug padeda su manimi dainuojančios merginos. Kai esu fotografuojama, man, kaip ir modeliams, patariama, kokia poza tinkamiausia, kur ir kaip turiu žiūrėti. Būna atvejų, kad žmonės nė neįtaria, jog esu akla. Tai įspūdingiausios mano gyvenimo akimirkos.
Dainuoti pradėjau gan anksti. Iš pradžių dirbau masažuotoja. Vėliau, kai su džiazo trio ir džiazo bigbendu ėmiau vis dažniau rodytis scenoje, darbui laiko ėmė likti vis mažiau, nors masažuotojos profesija man tikrai patiko. Suvokiau: tikrasis mano pašaukimas - dainavimas. Buvęs viršininkas iki dabar yra didelis mano talento gerbėjas. Jis nuolat kartojo, kad aš turiu rinktis sceną. Manimi, kaip dainininke, tikėjo ir mano draugai bei pažįstami. Niekam tai neatrodė lengvabūdiška, nerimta, neverta manęs. Jau Hanoveryje, kur lankiau mokyklą (tada man buvo 13-14 metų) ir dainavau chore, pradėjau rodytis scenoje. Tada mes apskritai daug dainuodavom. Paprastai būdavo pritariama gitara.
Esu savamokslė. Bremene dainavau bažnytinės muzikos chore. Mano "pašėlęs" balsas, aišku, buvo išgirstas, nors, tiesą pasakius, aš ir pati netikėjau, kad viskas susiklostys būtent taip. Mano negalia negalėjo trukdyti - turėjau apsispręsti, turėjau sau pasakyti - aš galiu. Dabar mūsų - iš viso devyni žmonės. Kartais dainuoju su jais, kartais be jų. Aišku, su jais atlikimas įspūdingesnis, išraiškingesnis.
Gyvenu Bremene, turiu butą, kol kas šeimos nesukūriau. Viena tvarkau butą, o apsipirkti, jei yra proga, einu su drauge - vienai dideliuose prekybos centruose man nejauku. Pagaliau su drauge ir apsiperku kur kas greičiau. Turiu puikių draugų - iš tų laikų, kai dirbau masažuotoja. Kai turiu laisvo laiko, mėgstu skaityti garsines knygas, klausytis muzikos. Muzika gali būti visokia - svarbu, kad man patiktų. Patinka ir kinas, nevengiu draugijos. Sakyčiau, esu atvira viskam, kas žmogiška, stengiuosi gyventi be dirbtinai susikurtų barjerų. Kelionės - dar viena mano aistra. Kiekvieną dieną apie pusvalandį praleidžiu prie treniruoklio - jį turiu namie.
Dažnai domimasi, kaip aš susipažįstu su nauju muzikos kūriniu, kaip dirbu. Natų neturiu - brailio raštu tai ne visada paprasta užrašyti. Dažniausiai gaunu demonstracinę versiją, ją išklausau. Tada ieškau savo interpretacijos. Angliškus tekstus man perskaito sintezatorius. O šiaip žmonėms visų pirma rūpi dainavimas, o ne tai, ar dainininkas aklas, ar jis sėdi invalido vežimėlyje.
Tiesa, gali pasitaikyti "vertintojų", kurie linkę pridėti tašką kitą dėl to, kad esi akla. Būna visko. Džiazo klubuose, kur dainuodavau, publika niekada negailėdavo to, kuris jiems nepatikdavo, - žmonės paprasčiausiai išeidavo. Laimė, mums taip neatsitikdavo - kartais būdavo pakartotinių atlikimų ir, aišku, ne todėl, kad aš akla. Sunku čia ką nors patarti. Reikia tiesiog bandyti, žiūrėti, kaip viskas klostosi, reikia turėti drąsos išeiti į sceną. Sėdėdama namie ir kažko laukdama tikrai nebūsi pastebėta. Reikia mokėti priimti kritiką - žodžiu, storesnis kailis kartais būtinas. Bet tai galioja visiems. Tik, kai esi akla, nereikia leisti, kad tavo negalia būtų siejama su dainavimu. Aklų dainininkų nėra daug. Požiūrį į mus formuojame visų pirma patys ir jis neturėtų būti iškreiptas. Geriausias įvertinimas būtų toks: C. May - dainininkė. O aklumas? Apie jį apskritai tokiu atveju nereikėtų kalbėti.
Parengė Irena BARADINSKIENĖ
