TIFLOHUMORAS
Jonas NEREGYS
PORTFELIS
Niekur neaptikau dokumentų, kas dažniau susiduria kaktomuša - traukiniai, automobiliai ar neregiai aklųjų mikrorajonuose. Reikia manyti, kad tokios statistikos iš viso nėra. Apie traukinius, laivus, automobilius ir kitų transporto priemonių avarijų priežastis tegu rašo tų sričių specialistai. Aš, Jonas Neregys, pagarsinsiu tai, kas susiję su mano paties skaudžia patirtimi. Gal po to atsiras ir kitų, norinčių papasakoti apie tokius susidūrimus. Kad tokių atsitikimų pasitaiko, pirmiausia reikia kaltinti aklųjų nenorą vaikščioti su baltosiomis lazdelėmis. Taip turbūt yra dėl to, kad lazda ir ištiesta priekin ranka asocijuojasi su ubagyste. Tačiau tą klausimą tegul gvildena tiflopedagogai, psichologai ir visi kiti "logai".
Aš buvau iš tų, kurie nemėgo "pasišviesti" kelio baltąja lazdele, todėl vieną sykį skaudžiai nukentėjau. Daktarai net smegenų sutrenkimą pripažino.
Tą dieną pūtė smarkus vėjas, kuris neregiui trukdo girdėti daugelį kitų garsų ir labai klaidina akląjį. Tokią dieną mes, abu neregiai, sparčiai artėjome prie kits kito. Vienu metu pajutę kliūtį, sustojome kaip susitarę. Kiek pastovėję pamanėme, jog apsirikome ir ryžtingai žengėme pirmyn. Kuo tai pasibaigė, jau minėjau. Noriu tik pridurti, kad nors buvome vieno likimo broliai, toldami vienas nuo kito, trynėme skaudamą vietą ir kaip įmanydami keikėme kits kitą.
Kai po poros savaičių grįžau į darbą, mano galvoje užgimė nauja idėja. Tada pagalvojau, kad kai kada tokie sukrėtimai išeina į gera. Nepagalvokite, kad aš, atsiprašęs baltosios lazdelės, paėmiau ją į rankas. Dėl kvailo užsispyrimo to nepadariau. Savo saugumui aš panaudojau portfelį, kuris man buvo ne tik daiktams nešioti, bet ir mano orumo simbolis. Kai eidamas viena ranka braukdavau tvorelę, kurios yra prie visų akliesiems priklausančių pastatų, kitoje rankoje laikydavau priešais save portfelį. Žinoma, tai buvo neįprasta, nes sveikieji buvo įpratę akląjį matyti su ištiesta kepure rankoje ar lazda baksnojantį kelią. Neretas sutikęs mane paklausdavo: "Ką taip siūlai?" Aš išdidžiai atšaudavau "Pinigus!" ir nueidavau tolyn. Reikia pasakyti, kad naujoji tiflopriemonė ne sykį išgelbėjo nuo skausmingo susidūrimo. Kartą mano bendramoksliui, kuris vaizduodamas laisvai žygiuojantį regintį, ėjo rūkydamas pypkę, nuo smūgio portfeliu pypkė išlėkė iš dantų. Nueidamas dar girdėjau, kaip jis praeinančios moteriškės prašė, kad toji paieškotų nukritusios pypkės. Mano ausis dar pasiekė žodžiai: "Kažkoks idiotas..."
Nieko nepadarysi - kiekviena naujovė reikalauja savų aukų.
Taip vaikščiojau ilgoką laiką. Vieną kartą jau būdamas netoli namų pajutau, kaip kažkas prišoko ir pačiupo mano portfelį. Paskui šastelėjo į šalį. Toli nebėgo - žinojo, kad neregys vis vien nepagaus. Iš sykio supratau, jog tie chuliganai ar chuliganas bus girdėję apie portfelyje nešiojamus pinigus. Iš tiesų ten nė kapeikos nebuvo. Portfelio irgi nelabai gailėjau, nes jau seniai rengiausi naują įsigyti. Labiausiai gaila buvo aklųjų raštu parašytos apybraižos, už kurią būčiau gavęs nemažą honorarą. Atsisukau ton pusėn, kur nubėgo vagis, ir šūktelėjau: "Šiandieną portfelyje pinigų nėra, bet ten yra tai, už ką galiu jų gauti. Jei grąžinsite portfelį, dalį honoraro prižadu jums atiduoti".
Netoliese kažkas lyg nusijuokė. O gal man tik taip pasirodė? Truputį pastovėjęs nusliūkinau savo namų link. Prie įėjimo už kažko užkliuvęs vos nesuklupau. Pasilenkiau ir apčiupinėjęs kliūtį pažinau savo portfelį.
Už apybraižą iš tiesų gavau gerus pinigus, bet tiems, kuriems jų dalį buvau prižadėjęs, ir po šiai dienai dar neatidaviau. Mat nežinojau, kur tie vagys gyvena. O gal jiems pavyko nugvelbti didesnį lobį, už kurį ilsisi Lukiškių "sanatorijoje" ar panašaus profilio poilsiavietėje.
