SOCIALINIS DARBAS
Henrikas STUKAS
SOCIALINIŲ DARBUOTOJŲ VARGAI BEI RŪPESČIAI
Vieniši, senyvo amžiaus žmonės sunkiai išsiverstų be socialinių darbuotojų, dar vadinamų lankomosios globos darbuotojais. Ir tarp jų yra įvairiausių žmonių. Ypač sunki dalia tų, kurie dirba miesteliuose ir kaimuose. Norėdami aplankyti savo globotinį, pėsčiomis ar dviračiu jie sukaria ne vieną dešimtį kilometrų. Socialinių darbuotojų darbe - nemažai įvairiausių problemų bei nesklandumų. Gegužės mėnesį Vilniuje, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Vilniaus miesto ir rajono tarybos dėka Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centre, Vilniaus rajono socialiniai darbuotojai aptarė savo problemas, dalijosi patirtimi.
Liūdna statistika
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje 2002 metų pradžioje buvo 6 902 regėjimo negalę turintys žmonės. Iš jų darbingo amžiaus - mažuma. Net 4 161 narys - senyvo amžiaus. Vadinasi, tarp mūsų sąjungos narių - beveik du trečdaliai senelių - 60,3 proc. Pagal 1996 metų sausio 1 dienos duomenis, vienišų - beveik tūkstantis. Kiekvienais metais jų daugėja. Daugiausia tokių gyvena Vilniuje ir Panevėžyje. Iš tikrųjų ne itin džiuginanti statistika. Beje, čia nėra nuo senatvės apakusių senelių, nepanorėjusių įstoti į LASS. Pernai pirmą kartą per visą LASS gyvavimo laiką į mūsų organizaciją įstojo mažiau, negu mirė ar kur nors išvyko. Gal reikėtų susirūpinti naujų narių priėmimu?
Vien tik Vilniaus mieste bei rajone gyvena 831 regos negalią turintis žmogus. Iš jų 574 LASS nariai. Rajone gyvena 210 regėjimo invalidų. Iš jų - tik 87 LASS nariai. Daugiausia regėjimo invalidų gyvena Nemėžio, Nemenčinės ir Rūkainių seniūnijų teritorijose. 72 sąjungos nariai vieniši, 58 gyvena Vilniaus mieste, 14 - Vilniaus rajone. Daugumą vienišų neįgaliųjų globoja giminaičiai. Vis tiek socialinių darbuotojų pagalba jiems būtina. Šiais žmonėmis rūpinasi įvairios valstybinės, visuomeninės, privačios įstaigos bei organizacijos. Visose respublikos miestų savivaldybėse įsteigti socialinės rūpybos centrai. Jų tikslas - padėti nepasiturintiems gyventojams. Socialinės rūpybos centrai koordinuoja miestų seniūnijų socialinę veiklą: rūpinamasi ne tik miestiečiais, bet ir kaimo gyventojais. Jeigu žmogus vienišas ir negali savarankiškai tvarkytis, kreipiasi pagalbos į šiuos centrus. Senelį pradeda globoti socialiniai darbuotojai. Vienas socialinis darbuotojas globoja 8-10 vienišių. Taigi darbo daug, o atlyginimai maži. Per savaitę reikia du kartus iš parduotuvės atnešti maisto, prireikus nupirkti vaistų, sumokėti už butą. Kartais socialiniams darbuotojams daromos išimtys. Jeigu globotinis ar globotinė sunkiai serga ir reikalinga ne tik globa, bet ir slauga, tai globojami ir slaugomi tik du vieniši seneliai.
Kasdieniniai rūpesčiai
LASS Vilniaus miesto ir rajono tarybos pirmininkė Zelma Vaisiūnienė teigė: "Aplankius vienišus, reikalingus slaugos senelius, norisi išsikalbėti. Žmogaus širdis - ne akmuo. Norisi padėti kiekvienam, deja... Vilniaus mieste socialinės rūpybos centrai aptarnauja 58 vienišus neregius. Šių centrų darbuotojos dirba nevienodai: vienos darbuotojos pareigingos, vienišais seneliais rūpinasi lyg savo tėvais, kitos dirba formaliai: ateina, neranda atrakintų laiptinės durų ir išeina. Yra senelių, negirdinčių skambučio. Raktus nuo durų ne visi duoda. Beldiesi, beldiesi - kaimynai ateina pažiūrėti, kas nutiko. Sulauki priekaištų. Nebeištveri, nusisuki ir nueini.
Ne paslaptis, jog daugelio pensijos nedidelės. Sumokėjus mokesčius, lieka vos vienas kitas litas. Net maistui nepakanka. Labdaringus pietus ne visi invalidai valgo - ne kiekvienas gali ten nueiti: vieni neturi jėgų, kiti - palydovo. Daug senelių net į kiemą bijo išeiti. O ką kalbėti apie tolimesnę kelionę? Ne visos lankomosios globos darbuotojos atneša labdaringus pietus. Tai dažniausiai priklauso nuo jų geranoriškumo. Kita problema - palydovas. Sunku surasti savanorių, kurie aukotų savo laiką. Ne visada medikai atvažiuoja į namus. O socialinis darbuotojas gali lydėti, gali nelydėti. Per savaitę du kartus lankyti vienišą žmogų nepakanka. Daug senelių neturi šaldytuvų, o produktai genda. Seneliui susirgus, nėra kam užkaisti arbatos, paduoti valgyti. Nėra slaugių. Gerai, jeigu kaimynai padeda. Ypač sunku socialiniams darbuotojams, dirbantiems kaimuose. Jų pečius slegia ne tik vienišo seno žmogaus priežiūra, bet ir visi ūkio darbai. O už nudirbtus ūkio darbus lankomosios globos darbuotojoms seniūnijos neprideda nė vieno lito. Ką jau kalbėti apie nors mažiausią paskatą ar bendražmogišką seniūnijų funkcionierių atsidėkojimą".
Vilniaus rajono Marijampolio seniūnijos vyriausiosios inspektorės atsakingais socialiniais klausimais Janinos Grinevič nuomonė: "Mūsų seniūnijoje gyvena daugiau negu trys tūkstančiai senų, vienišų, ligotų žmonių, kuriems reikalinga pagalba. Aišku, tarp jų - 12 žmonių su regos negalia. Senatvėje daugeliui nusilpsta regėjimas. Tokiems žmonėms kuo galime, tuo ir padedame. Ypač sunku gyventi vienišiems, neturintiems šeimos. Nėra kam atnešti malkų, vandens, nueiti apipirkti. Ne kiekviename kaime yra parduotuvė. Iki artimiausios tenka eiti kelis kilometrus. Dažniausiai vieniši senukai pagalbos prašo kaimynų. O seniūnijoje nėra nė vieno etato, kad būtų galima pagelbėti tokiems neįgaliesiems. Priežastis labai formali. Norint sukurti etatą, netoliese turi gyventi mažiausiai 8 vieniši, reikalingi ne tik globos, bet ir slaugos neįgalieji. O mūsų seniūnijoje neįgalieji išsibarstę. Vienas nuo kito gyvena 30 kilometrų atstumu. Nors nemažai sunkumų, senelius lankome, jiems padedame. Vienos žemės ūkio bendrovės dėka seneliai nemokamai gauna malkų. Tai seneliams labai didelė parama. Dirbantys viešuosius darbus supjauna, sukapoja, sukrauna malkas į pašiūres. Gyvenime visko pasitaiko. Vieni sąžiningai atlieka darbą, kiti - ne. Kartais senukus apvagia, todėl seniūnijos darbuotojai turi nuolat domėtis visais reikalais. Marijampolio seniūnijoje gyvena Karpovičų šeima. Visi 6 asmenys neįgalūs: vieni serga psichinėmis ligomis, kiti turi regos sutrikimų. Šią šeimą nuolat prižiūri lankomosios priežiūros darbuotojai. Noriu pasidžiaugti su mumis bendradarbiaujančiais gerais kaimynais lenkais, kurie globoja mūsų neįgaliuosius: siunčia įvairią kompensacinę techniką. Ne taip seniai gavome nematantiems keliolika lazdelių".
"Jau šešiolika metų dirbu lankomosios priežiūros darbuotoja. Kiekvieną dieną lankau ir padedu žmonėms su įvairia negalia. Globoju senukų Jurevičių šeimą. Moteris nematanti, o vyras serga skleroze. Jiems gyventi tikrai nelengva. Mane žavi senukų optimizmas bei humoro jausmas. Su tokiais žmonėmis dirbti - tikras smagumėlis. Aišku, visus darbus už juos nudirbu aš. Visus jų dokumentus saugau savo namuose. Darbo tikrai turiu daug. Neįgalūs, vieniši seneliai gyvena nearti vienas kito. Prieš aštuonerius metus seniūnas davė dviratį. Juo iki šiol ir važiuoju pas savo globotinius. Deja, dviratis genda. Visas detales tenka pirkti iš savo varganos algos. Už savo lėšas nupirkau vežimaitį, kuriuo neįgaliesiems vežu būtiniausius maisto produktus. Nešti pilnus krepšius jėgų neturiu. Žmonių gi alkanų nepaliksi. Didžiulė problema - neįgaliojo vežimas pas gydytojus. Jeigu ligonį veži į Vilnių, greitoji atvažiuoja. Kitais atvejais turi ieškoti savo transporto," - apie kasdieninį darbą pasakojo Vilniaus rajono Nemenčinės seniūnijos lankomosios priežiūros darbuotoja Irena Tabaniova.
Nepavydėtinas socialinių darbuotojų darbas. Jį įvertina tik žmonės, kuriems būtina pagalba. Nelinksmos senelių dienos. Jie negali pasirūpinti savimi. Laukia pagalbos ne tik iš socialinių darbuotojų, bet ir iš mūsų.
