LASS LITERATŲ KŪRYBA
Ona MIKUTIENĖ
BRANGIOJI MAMA
Šiandieną žmonės daugel žodžių žino,
Kiekvieną reikšmę, kilmę ir ryšius,
Bet žodį Motina, kai lūpos tyliai mini,
Užvaldo jausmas mielas ir gilus.
Jisai vaikučiui - mėlynos žibutės,
Jisai jaunuoliui - jūros švyturys.
Paklydęs auką motinos pajutęs,
Į kelią grįžta, beldžias į duris.
O mums visiems jis reiškia meilės jūrą,
Beribę, plačią, siekiančią dausas,
Į Motiną tarsi į saulę žiūrim
Ir lenkiam galvas, tiesiame rankas.
Su kuo jus lyginti, Motina geroji?
Nėra nei žodžių galios, nei jausmų.
Tu Viešpačiui už mus aukas aukoji,
Nevengdama nei vargo, nei kančių.
Šiandieną mes dėkojame už širdį
Gražiom gėlelėm ir širdies malda.
Atleisk, Mamyt, ne kartą gal pravirkdėm -
Slėpei tą skausmą lūpų šypsena.
Su kuo palygint Jus, brangioji Mama,
Kas žemėj meile Jus pralenkt išdrįs?
Žiedai ir medžiai visada man šlama -
Nebus antros kaip Motinos širdis.
