MINTYS
Valentinas ČYŽAS
ATLEISK, LIKIMO BROLI
Ko gero, laikas - didysis kiekvieno mūsų šeimininkas. Kai tau jis atskaičiuoja penkias dešimtis ir nepašykšti dar penkių, o sveikata jau nebe ta, kad be atodūsio lėkte užlėktum daugiabučio laiptais, žiūrėk, ir nutveri save besusimąstant: ką nuveikei, ką prisidirbai per tą tau skirtą laiko mirksnį? Tik daug labiau man rūpi ne veiksmais, ne žodžiais, bet mintimis ne sykį padaryta nuodėmė.
Atsitiko tai daugiau nei prieš keturis dešimtmečius man pradėjus mokytis Kauno aklųjų mokykloje. Reginčiųjų raštą be didesnio vargo tuomet skaičiau gal per sprindį ir mintyse save laikiau daug aukščiau už tuos, kas tokį pat raštą skaitė daugelį sykių didinančiu lęšiu, nosimi baksnodami tekstą. Ką bekalbėti apie vieną ar kitą visišką neregį, ne sykį mane pakvietusį į kiną, kur per seansą jam aiškindavau, kas dedasi ekrane. Na, žinoma, ir čia save laikiau daug aukščiau už gamtos nuskriaustą moksladraugį. Tai štai tokios tos pienburnio mintys, už kurias gėda dar ir dabar. Nenoriu jų nusinešti su savimi - juo labiau, kad šiandien aš pats miesto viešosios bibliotekos skaitykloje, nosimi baksnodamas vieno ar kito leidinio puslapius per keliolika kartų vaizdą didinantį lęšį, atidžiai ieškau savo kūrybos publikacijos, ir visai nepykstu, kai koks rūpestingas dėdulė patapšnojęs per petį draugiškai tarsteli: "Nemiegok..."
Per Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį privatizuotas ir perprivatizuotas miesto kino teatras galop tapo Žemės ūkio banku. Tad mano žingeidumą visai neblogai tenkina televizorius "Šilelis", kurio įstrižainė - gal sprindis. Iš tokio pat atstumo gal ir galėčiau stebėti, kas dedasi ekrane, bet protas kuždėte kužda, kad eičiau kuo toliau. Ko gero, teisingai padariau paklausęs - mat išsaugotas regėjimo likutis kol kas man leidžia išlikti savarankiškam kasdieniuose keliuose keleliuose. O televizorių man pakanka girdėti, o visa kita - vaizduotės valdžioje.
Taigi, kaip liaudis sako, vienam ateinant - kitam išeinant. Tad atleisk, likimo broli, už pienburniškų metų nuodėmes.
