LASS LITERATŲ KŪRYBA

Alvydas VALENTA

Hamletas

(skaitant Froidą)

Šitas princas,

šitas Hamletas -

jis serga!

Jis bijo savęs,

bijo nuodėmingos savo sielos,

nes slapta geidė motinos

ir laukė tėvo mirties,

jis pats yra didysis nusikaltėlis,

todėl dabar delsia ir bijo!

Jis trokšta veikti,

tačiau užuot veikęs,

rengia teatro spektaklius

norėdamas sužinoti tiesą,

kurią ir taip seniai visi žino...

Jis myli ir jo meilė

atneša vien skausmą ir kančią.

Jo ego suskilęs į pustuzinį

ar net tuziną smulkių ir silpnų "aš",

lyg valerijono prisilaižę katinai,

garsiai kniaukdami ir draskydamiesi,

jie blaškosi po pasaulį

ir šitaip protestuoja prieš jo neteisybę,

jis neapkenčia,

bet neįstengia atkeršyti savo tėvo žudikams,

jis yra įsikūnijęs delsimas,

jis melancholikas ir svajotojas,

jis ligonis -

šitas nelaimingas sosto įpėdinis,

jis poetas!

Barbaras

Jei myli,

Cezario pjūviu išgelbėk mane.

Liūnė Sutema

Cezario pjūviu išgelbėk mane

nuo mano paties silpnumo,

skorpioniško savianalizės geluonies,

išgelbėk iš niūrios rudenio melancholijos,

lėto dienų tekėjimo,

iš savo paties abejingumo.

Cezario pjūviu išgelbėk mane

iš kultūros prasmių lauko,

ir kultūrinių kodų nelaisvės,

grąžink į barbarybę,

pirmapradį veiksmų ir minčių vientisumą,

kad vėl tapčiau alkanas ir nieko nežinantis.

Noriu justi ryto rasą ant veido,

pirmųjų tekančios saulės spindulių žaismą

ir pirmojo pabučiavimo skonį,

ugnimi virtusį jauną kraują....

Noriu būti barbaras,

vientisas, neišsidalinęs

į daugelį silpnų kniaukiančių "aš",

barbaras,

tikintis, kad viskas, ką mato jo akys,

ir yra tikrieji pasaulio pavidalai.

Noriu būti barbaras

godus savuoju pažinimu,

išsirengęs užkariauti

neišžvalgytų dvasios plotų, jos laukinis.

Nenoriu nieko gauti veltui,

noriu viską laimėti,

o kai neliks ko siekti,

vėl virsti barbaru.

Iš nežinomo romėnų 
istoriko dingusio veikalo

Nieko neatsitiko,

nieko, kas būtų įdomu, keista ir neįprasta

ir verta istoriko, filosofo, poeto

ar gamtos tyrinėtojo plunksnos,

todėl jie ir neparašė

nei apie perpus perplyšusią šventyklos uždangą,

nei apie atsivėrusius kapų rūsius

ir nusiritusius nuo jų angų akmenis,

nei pagaliau apie saulės užtemimą,

kokių buvo ir dar bus nesuskaičiuojama daugybė

ir kokie baugina vien tamsią,

neišsilavinusią liaudį,

nieko neatsitiko,

visiškai nieko,

tik tolimoje imperijos provincijoje

buvo nukryžiuotas dar vienas vergas,

vienas iš daugelio milijonų,

mėsos ir kaulų maišų

pakabintų ant kryžiaus

ir šio pasaulio galingųjų žaidime

pralošusių savo gyvybes,

nieko neatsitiko,

kas būtų naudinga ar bent įdomu žinoti palikuonims,

todėl kanceliarijos raštininkai nieko ir neužrašė,

visiškai nieko neatsitiko,

tik vienoje iš prietaringiausių imperijos provincijų

buvo nukryžiuotas niekam nežinomas vergas,

kažkoks pranašas,

žadėjęs taikos karalystę

ir visokių kitokių keistenybių,

o pats miręs niekingiausio nusikaltėlio mirtimi,

tik jo mirties valandą

sudrebėjo žemė

ir apsinuogino kapų rūsiai,

danguje nustojo švietusi saulė

ir aptemusiame skliaute

nematoma ranka ugninėmis raidėmis užrašė

vienintelį žodį:

"Atlikta!"

* * *

Yra vietų, kur protas miršta, kad gimtų tiesa.

A. Camus

Yra vaizdų,

kurių niekada nepamatys aptemusios mano akys,

todėl visada liksiu uždarytas kultūroje,

įkalintas jos reikšmių lauke

ir išgrynintų formų nelaisvėje,

yra vietų, kur miršta protas,

bet manyje jis niekada nemirs,

todėl niekada negims tiesa,

ją galėsiu perskaityti vien knygose,

užšifruotą begalinėmis ženklų kombinacijomis

ir jau išmokusią slėptis

po kultūros kaukėmis,

tokia tiesa nesipyksta su protu

ir yra panaši į minkštame fotelyje

geriamą kapučino kavą,

ji nedidina kentėjimo

ir nepadeda suprasti

(šitą suprato Alberas Camus),

koks tankus ir priešiškas gali būti pasaulis,

koks svetimas ir mums nepaklūstantis yra akmuo,

kaip galingai gamta

gali mus neigti...

Šitos kalvos,

šitas dangaus švelnumas,

šitie medžių kontūrai

akimoju galį prarasti iliuzinę prasmę,

Primityvus pasaulio priešiškumas

žengiantis mūsų link per tūkstantmečius

(apie jį irgi rašė Alberas Camus)

kultūros formose tampa romus

lyg aukoti vedamas avinėlis,

lyg žmogaus rankų sukultūrintas vynmedis

arba kaip begalinėmis ženklų kombinacijomis

užšifruota svetima tiesa,

protas turi mirti,

virsti pakelės akmeniu,

medžiu,

bėgančiu pasitikti šeimininko

garsiai lojančiu šunimi,

balta lyg sniegas

dzeno išminčiaus meditacija,

protas turi mirti,

kad vėl gimtų tiesa,

kad primityvus pasaulio priešiškumas

vėl brautųsi į mano vidų,

o aš būčiau laisvas

jį priimti arba neigti.

[Turinys] | [Mūsų tinklapis]