GYVENIMO AKTUALIJOS
VISI IŠMOKO AR NĖRA KAM MOKYTIS
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro kompiuterių technikos taikymo skyrius šių metų rudenį minės savo veiklos dešimtmetį. Ilgai galėtume vardinti skyriaus nuveiktus darbus, tačiau sustosime tik prie vieno: išleistos keturios profesionalių teksto rinkėjų kompiuteriu grupės. Tai jauni, veiklūs žmonės, baigę vidurines ar net aukštąsias mokyklas, kompiuteris ne vienam jų padėjo susirasti darbą, daug ką gyvenime pakeitė. Tačiau nei praėjusių metų rugsėjo 1 d., nei šių metų vasario 1 d. penktoji grupė mokslų nepradėjo, nors jokių biurokratinių ar šiaip kokių išorinių kliūčių, atrodo, nebuvo. Šią problemą aptarėme su skyriaus vadovu Vitu Purliu.
Kodėl taip atsitiko: visi aklieji ir silpnaregiai, norintys išmokti dirbti su kompiuteriu, jau moka su juo apsieiti ar nėra norinčių, o gal atsirado dar kokių kitų priežasčių?
Priežastys yra kelios. Rudenį minėsime dešimt metų, kai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre veikia kompiuterių technikos taikymo skyrius. Vaikai pradeda mokytis dirbti su kompiuteriu nuo penktos klasės. Daugelis jų baigę mokyklą jau moka kompiuteriu naudotis. Tai ne tas kursas, kurį išmoksta teksto rinkėjai, bet pirmuosius darbo įgūdžius jie jau turi. Kita priežastis: baigę mokyklą abiturientai pirmiausia galvoja apie aukštesniąsias, aukštąsias mokyklas ir tai yra labai gerai. Kompiuteris jiems tarnauja tik kaip priemonė, reikalinga rašyti, skaityti ar gauti informacijos. Šiek tiek nukrypstant į šalį reikia pasakyti štai ką: kompiuteris jau nėra joks stebuklas - tai priemonė, o ne tikslas. Reikia turėti specialybę, ką nors gerai išmanyti, štai tada kompiuteris, ypač nematančio ar silpnai matančio žmogaus darbe, tikrai tampa nepakeičiama priemone. Priešingu atveju - jis yra tušinukas kišenėje. Žinoma, mokėti rašyti yra gerai, bet vien dėl to, kad esi raštingas, darbo niekas nepasiūlys.
Kalbėjote apie A. Jonyno vidurinę mokyklą baigusius mokinius, tačiau minėtose keturiose grupėse mokėsi ir vyresnių žmonių?
Taip, dalis buvo tokių žmonių, kurie prarado regėjimą jau būdami suaugę ir norėjo įgyti kompiuterinio raštingumo žinių. Tačiau jų nėra tiek daug, kad susidarytų grupė. Apie praėjusias keturias grupes galima pasakyti, kad jos kai kada būdavo tiesiog "sulipdomos". Žmones priimdavome be konkurso, be jokios atrankos. Daugelis ateidavo mokytis vien tam, kad išmoktų naudotis kompiuteriu pernelyg nesukdami galvos, kam tas kompiuteris jiems reikalingas ir ką jie dirbs. Žinoma, tai nėra blogai ir šitų žmonių negalima dėl to smerkti, tačiau šitaip tęstis ilgai negalėjo, todėl šiais mokslo metais grupės ir neturime.
Norite pasakyti, kad visos tos grupės buvo labai silpnos?
Grupėse buvo ir labai stiprių, ir silpnesnių mokinių. Tačiau kas buvo, buvo. Reikia žiūrėti į ateitį. Jeigu įstojama į profesinę mokyklą, reikia išlaikyti tam tikrą lygį. Kažin ar būtų gerai, jeigu į masažuotojo specialybę žiūrėtume kaip į reabilitacijos kursus? Ar labai norėtume pas tokius masažuotojus eiti masažuotis?
Vis dėlto turime pripažinti, kad kompiuterio klaviatūra - ne žmogaus kūnas ir paspaudus ne tą "klavišą" stuburo slankstelio nesulaužysi...
Stengiamės išjudinti silpnesnius - juos šviesti, siūlyti įsigyti profesiją, bet stipriausius remiame mažai. Nematantys jaunuoliai mokosi universitetuose: reikia knygą atsispausdinti brailio raštu, nuskaityti ar gauti jau egzistuojantį knygos elektroninį variantą. Sakykite, kas tai daro, kas šiems žmonėms padeda? Reikia pradėti rimtai investuoti į tuos, kurie yra stiprūs, kurie baigę mokslus realiai galėtų susirasti darbą. Nesakau, kad silpnuosius reikia nustumti į šalį, bet su jais dirbti reikėtų per reabilitacijos ar kitokius kursus, o ne siekti, kad jie būtinai gautų diplomą ar pažymėjimą.
Lyg ir išeitų, kad teksto rinkėjų kompiuteriu grupės nelabai pasiteisino ir kad jūsų skyrius jų daugiau neberengs?
Negalima sakyti, kad nepasiteisino. Jeigu susidarys nauja grupė (8 moksleiviai), teksto rinkėjus rengsime ir toliau: Švietimo ir mokslo ministerijoje yra patvirtinta programa, yra materialinė bazė, bendrabutis. Tačiau visada reikia ieškoti naujų galimybių. Jau dabar keli mūsų mokiniai darbo su kompiuteriu mokosi aukštesniojoje mokykloje ir ne pusantrų, o trejus metus, du jaunuoliai studijuoja Vilniaus universiteto komunikacijų fakultete.
Susidarius trijų keturių žmonių grupei, visada yra galimybė mokytis aukštesniojoje mokykloje, panašiai, kaip dabar tai daro aklieji masažuotojai. Kompiuterių technikos taikymo skyrius šiems žmonėms padėtų tiek, kiek jiems reikia specialios pagalbos. Toks mokymasis turi daug privalumų: mokomasi kartu su reginčiaisiais, taigi iš karto integruojamasi, padidėja tikimybė baigus mokyklą lengviau susirasti darbą. Speciali profesinė ar aukštesnioji mokykla gali sutelkti daugiau kvalifikuotų dėstytojų. Ne kartą kvietėme aukštos kvalifikacijos mokytojus ir dėstytojus į mūsų skyrių - atsakymas beveik visada vienodas: "Dideli krūviai, neturime laiko".
Labai rimtai galvojame apie kelių, pavyzdžiui, trijų mėnesių trukmės kursus žmonėms, norintiems įgyti kompiuterinio raštingumo įgūdžių. Tokiuose kursuose žmogus susipažintų su kompiuteriu ir jo galimybėmis, pats sau atsakytų į klausimą, kiek kompiuteris galės būti jam reikalingas. Yra ir kita galimybė, kuria žmonės jau naudojasi. Jie lankosi mūsų skyriuje kartą ar kelis kartus per savaitę ir pramoksta dirbti su kompiuteriu. Daugelis turi šeimas, darbą, todėl negali viską mesti ir metams ar pusantrų atsidėti vien kompiuteriams. Kompiuterių technikos taikymo skyrius tokiems žmonėms pradėjo įgarsinti mokomąją medžiagą į magnetofono kasetes. Norintys mokytis jų gali gauti Lietuvos aklųjų bibliotekoje.
Grįžkime prie teksto rinkėjų kompiuteriu. Gal kažko čia nepadarė pati Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga: joje dirbantys socialiniai darbuotojai, LASS rajonų organizacijų pirmininkai? Minėjote masažuotojus - 2000 m. Vilniaus aukštesniojoje medicinos mokykloje turėjo būti priimta nauja grupė, bet irgi neatsirado norinčių. Paagitavus, pakalbinus paaiškėjo, kad norinčių vis dėlto yra ir 2001 m. rudenį grupė jau susidarė...
Informacijos skleidimas visada yra skatintinas ir reikalingas, tačiau pirmiausia turi apsispręsti pats žmogus. Žmonės visada gali atvykti, pasižiūrėti, ko mūsų skyriuje mokomasi, kokios yra gyvenimo sąlygos. Visada galima paskambinti ir pasiteirauti telefonu.
Ir vis dėlto ką paguodžiančio galėtume pasakyti silpnesniesiems, nežinantiems, abejojantiems, neapsisprendžiantiems?
Jau minėjau, kad labai rimtai galvojame apie kelių mėnesių kompiuterinio raštingumo kursus. Matyčiau dar vieną galimybę: žmonės, atvykstantys į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro socialinio ugdymo skyrių, mokosi mobilumo, orientavimosi erdvėje, buities įgūdžių. Reabilitacijos kursuose jie galėtų gauti ir pirmąsias kompiuterinio raštingumo pamokas.
LASUC kompiuterių technikos taikymo skyriaus telefonas: (8-22) 70 47 62.
Kalbėjosi Alvydas VALENTA
