TEISĖS NAUJIENOS
Giedrius STOŠKUS
PAKEISTI TRYS MUMS SVARBŪS ĮSTATYMAI
2001 m. gruodžio 21 d. įstatymu Nr. IX-680 buvo pakeisti LR Labdaros ir paramos įstatymo 12 ir 15 straipsniai. Įstatymo pakeitimai skelbti laikraštyje "Valstybės žinios" 2002 m. sausio 9 d. Nr. 2, įstatymo publikacijos eilės Nr. 50. Pakeitus šį įstatymą paramos ir labdaros teikėjams bei paramos gavėjams sumažės formalumų, kurie neretai apsunkindavo gana gražias iniciatyvas. Iki įstatymo pakeitimo paramą ar labdarą kam nors suteikę taip pat patys paramos gavę juridiniai asmenys apie tai privalėjo kas ketvirtį, ne vėliau kaip iki ateinančio ketvirčio pirmo mėnesio penkioliktos dienos pranešti Valstybinei mokesčių inspekcijai ir Statistikos departamentui prie LR Vyriausybės. Įsigaliojus aptariamam Labdaros ir paramos įstatymo 12 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymui (jis įsigaliojo 2002 m. sausio 9 d.) juridiniai asmenys apie gautą paramą bei apie kitiems jų suteiktą paramą ir labdarą privalo pranešti Mokesčių inspekcijai jau nebe kas ketvirtį, o tik vieną kartą per metus. Statistikos departamentui apie tai pranešti iš viso nebereikia. Statistikos departamentui apie paramos ir labdaros teikimą dabar turi pranešti pati Mokesčių inspekcija.
Pranešant apie suteiktą paramą, paramos teikėjai privalo LR Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka ir terminais Mokesčių inspekcijai pateikti metinę ataskaitą apie suteiktą paramą. Pranešant apie gautą paramą Mokesčių inspekcijai pateiktinoje metinėje ataskaitoje turintys teisę gauti paramą juridiniai asmenys dar papildomai turi pateikti duomenis apie gautos paramos panaudojimą bei apie įstatyme nustatytų visuomenei naudingų tikslų įgyvendinimą, kadangi paramos gavėjai turi įgyvendinti bent vieną iš LR Labdaros ir paramos įstatymo 3 str. 3 d. nustatytų visuomenei naudingų tikslų. Jei paramos gavėjai patys suteikė paramą ar labdarą kitiems juridiniams ar fiziniams asmenims, apie tai taip pat turi būti nurodoma paramos gavėjo Mokesčių inspekcijai pateiktinoje metinėje ataskaitoje. Metinių ataskaitų pateikimo tvarką ir terminus turi nustatyti LR Vyriausybė arba jos įgaliota kita valstybės institucija, tačiau kol kas, bent šio straipsnio rašymo metu, to dar nėra padaryta.
Kitų paramos ir labdaros teikimo klausimų reglamentavimas kol kas nėra pakeistas. Išsamiau apie LR Labdaros ir paramos įstatymo ypatumus galima pasiskaityti "Mūsų žodyje" 2000 m. Nr. 12 ir 2001 m. Nr. 1.
Tą pačią 2001 m. gruodžio 21 dieną buvo pakeistas ir dar vienas mums gana svarbus įstatymas - tai LR Bedarbių rėmimo įstatymas. Bedarbių rėmimo įstatymo 5, 7, 8, 11, 13, 14, 16, 16-1, 19, 20-1, 22 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. IX-687, skelbtas laikraštyje "Valstybės žinios" 2002 m. sausio 9 d. Nr.2 publikacijos eilės Nr. 51. Nauja Bedarbių rėmimo įstatymo 8 straipsnio redakcija truputį kitaip reglamentuoja pagalbos darbo ieškantiems invalidams teikimo tvarką. Šiame straipsnyje dabar numatyta, kad savivaldybės darbo biržų teikimu kasmet nustato darbdaviams I ir II grupių invalidų įdarbinimo arba papildomų darbo vietų skaičiaus steigimo kvotas. Šių nustatomų kvotų dydis yra nuo 2 iki 5 proc. nuo įmonės bendro darbuotojų skaičiaus. Tačiau kvotos nustatomos ne visiems darbdaviams, o tik tiems, kurių įmonėse dirba ne mažiau kaip 50 darbuotojų. Jei darbdaviai nevykdo jiems nustatytų invalidų įdarbinimo ar papildomų darbo vietų steigimo kvotų, už kiekvieną neįdarbintą invalidą moka 15 minimalių mėnesinių algų dydžio (minimalios mėnesinės algos dydis šiuo metu yra 430 Lt) įmoką į užimtumo fondą. Taigi tokios įmokos dydis yra 6450 Lt. Pagal ankstesnę įstatymo redakciją ši baudos pobūdžio įmoka buvo didesnė. Jos dydis buvo 12 vidutinių ūkio bruto darbo užmokesčių. Šiuo metu paskutinis Statistikos departamento patvirtintas vidutinis ūkio bruto darbo užmokestis yra 1068 Lt. Taigi anksčiau aptariamos įmokos dydis buvo 12816 Lt. Įmokos į užimtumo fondą naudojamos invalidų darbo vietoms steigti. Darbdaviams nereikia mokėti minėtų įmokų į užimtumo fondą tik tuo atveju, kai darbo birža nesikreipė dėl invalidų įdarbinimo. Deja, nors įstatymo nuostata apie privalomas įmokas į užimtumo fondą invalidų įdarbinimo kvotų nevykdantiems invalidams galioja jau seniai, ji praktiškai nėra įgyvendinama ir, kiek žinau, dar nė vieno karto iš darbdavių minėta įmoka nebuvo išieškota. Įstatymai kol kas nenustato ir tvarkos, pagal kurią šią įmoką galima būtų išreikalauti iš invalidų įdarbinimo kvotų nevykdančių darbdavių. Darbdaviams, kurie vykdo invalidų įdarbinimo ar papildomų darbo vietų steigimo kvotas ir į kvotuotas vietas įdarbina I ar II grupės invalidus, šių invalidų darbo laikotarpiu yra mokamos užimtumo rėmimo subsidijos darbo vietų steigimo arba jų pritaikymo išlaidoms padengti. Per pirmuosius 12 mėnesių darbdaviams mokamos vienos minimalios mėnesinės algos dydžio už kiekvieną invalido darbo mėnesį subsidijos. Per kitus 6 mėnesius darbdaviams mokamos pusės minimalios mėnesinės algos dydžio subsidijos už kiekvieną mėnesį. Taigi į kvotomis nustatytą darbo vietą I ar II grupės invalidą įdarbinęs darbdavys per pusantrų metų iš viso gauna 6450 Lt dydžio subsidijas. Šios subsidijos pakeitė anksčiau buvusią invalido darbo vietos steigimo arba jos pritaikymo vienkartinę kompensaciją, kurios dydis vienai invalido darbo vietai galėjo būti iki 24 minimalių mėnesinių algų, t .y. iki 10320 Lt, tačiau, kadangi įstatyme buvo parašyta "iki 24 minimalių mėnesinių algų", tai reiškia, kad ji galėdavo būti ir mažesnė. Todėl praktiškai darbo biržos neretai skirdavo mažesnę kompensaciją.
Darbdaviams, kurie darbo biržos siuntimu įdarbina III grupės invalidą, per pirmus 6 šio invalido darbo mėnesius mokamos vienos minimalios mėnesinės algos dydžio subsidijos už kiekvieną jo darbo mėnesį. Vėliau dar 6 jo darbo mėnesius mokamos pusės minimalios mėnesinės algos dydžio subsidijos. Tačiau subsidijos gali būti skiriamos įdarbinant tik tokius III grupės invalidus, kurie tris mėnesius buvo darbo biržoje registruotais bedarbiais ir per šiuos tris mėnesius darbo birža nepasiūlė jiems jokio darbo.
Vienas iš aktualiausių klausimų darbdaviams yra, ar į kvotomis nustatytą darbo vietą invalidą įdarbinę darbdaviai minėtų subsidijų lėšas galės skirti invalido darbo užmokesčio mokėjimui, ar jas privalės naudoti tik darbo vietai pritaikyti skirtos įrangos įsigijimui. Į šį klausimą įstatymas aiškiai neatsako. Čia tik nustatyta, kad subsidijos skiriamos invalido darbo vietos steigimo arba jos pritaikymo išlaidoms padengti. Manau, kad terminas "steigimas" yra platesnis ir daugiareikšmingesnis už terminą "pritaikymas" ir turėtų reikšti ne tik įrangos invalido darbo vietai pirkimą. Be to, kadangi dabar numatytos nebe vienkartinės kompensacijos, o kasmėnesinės subsidijos, absurdiška būtų reikalauti šias lėšas naudoti tik įrangos pirkimui. Juk invalidą įdarbinęs darbdavys negali laukti, kol iš kasmėnesinių subsidijų susikaups įrangos pirkimui reikiama pinigų suma ir tik tada pirkti darbui reikalingą įrangą. Darbo vietą reikia įrengti (pritaikyti) iš karto priėmus žmogų į darbą. Taigi panašu į tai, kad subsidijos labiausiai ir yra pritaikytos įdarbinto invalido darbo užmokesčio mokėjimui. Apie darbdavio pareigą iš darbo biržos gautas užimtumo rėmimo subsidijas naudoti tik invalido darbo vietos pritaikymo įrangos pirkimui nieko nekalba ir 2002 m. sausio 28 d. LR socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymu Nr. 14 patvirtinta "Darbo rinkoje papildomai remiamų bedarbių užimtumo rėmimo tvarka. Su šia tvarka galima išsamiau susipažinti laikraštyje "Valstybės žinios" Nr. 15, publikacijos eilės Nr. 591.
Minėta tvarka nustato gana daug apribojimų, įdarbinant asmenis, už kurių įdarbinimą darbdaviams skiriamos užimtumo rėmimo subsidijos. Tvarkos 5 punktas nustato, kad įmonių, įstaigų, organizacijų, į kurias gali būti įdarbinami darbuotojai, skiriant užimtumo rėmimo subsidijas, veikla paskutinių trijų mėnesių laikotarpiu turi atitikti tokius reikalavimus:
1) jos turi būti vykdžiusios ūkinę veiklą;
2) deklaravusios pajamas ir mokėjusios mokesčius;
3) nemažinusios darbuotojų skaičiaus;
4) neturėjusios gamybos prastovų, kilusių ne dėl darbuotojų kaltės ar priverstinio ne visos darbo dienos arba savaitės darbo.
Šios sąlygos nekeliamos tik neseniai, ne anksčiau kaip prieš tris mėnesius įsteigtoms įmonėms.
Nors privalomos invalidų įdarbinimo kvotos nustatomos tik tokioms įmonėms, kuriose dirba daugiau kaip 50 darbuotojų, užimtumo rėmimo subsidijos pagal susitarimą su darbo birža gali būti mokamos ir mažesnėms įmonėms, įdarbinusioms I ir II grupių invalidus. Ministrės patvirtinta darbo rinkoje papildomai remiamų bedarbių užimtumo rėmimo tvarka čia vėl nustato tam tikrus apribojimus. Pagal jos 16 p. bendras įdarbintų subsidijomis remiamų darbuotojų skaičius kalendoriniais metais negali viršyti 20 proc. vidutinio mėnesinio įmonės darbuotojų skaičiaus, o įmonėse, kuriose dirba mažiau nei 6 darbuotojai, jų negali būti įdarbinama daugiau nei 1 per kalendorinius metus.
Jei invalidai įdarbinami ne visam darbo laikui, o, pavyzdžiui, tik pusei darbo dienos ar savaitės, darbdaviams už jų įdarbinimą užimtumo rėmimo subsidijos mažinamos proporcingai šių invalidų darbo laikui. Su užimtumo subsidijomis remiamu darbuotoju darbdavys gali sudaryti tik nuolatinę, t. y. neterminuotą darbo sutartį. Jei nėra darbuotojo kaltės, dvejus su puse metų negali tokio darbuotojo atleisti iš darbo. Jei darbdavys nesilaiko šio reikalavimo, jam nutraukiamas subsidijų mokėjimas ir iš jo gali būti išreikalauta pusė darbo biržos jau išmokėtų subsidijų. Darbdaviui kitaip pažeidus su darbo birža dėl subsidijomis remiamo darbuotojo įdarbinimo sudarytią specialią sutartį, jam nutraukiamas užimtumo rėmimo subsidijų mokėjimas, nes Bedarbių rėmimo įstatymo 8 str. nustatyta, kad pagrindas teikti darbdaviams užimtumo rėmimo subsidijas yra darbo biržos ir darbdavio sudarytos sutarties sąlygų vykdymas. Darbdaviai, nepraėjus minėtam pustrečių metų terminui, atleidę subsidijomis remiamą darbuotoją šio darbuotojo prašymu arba dėl šio darbuotojo kaltės, ar darbo sutarties šalių susitarimu, apie tokį atleidimą privalo pranešti darbo biržai ir į atleistojo darbuotojo vietą priimti kitą darbo biržos atsiųstą darbuotoją. Priėmus kitą darbo biržos atsiųstą subsidijomis remtiną darbuotoją, darbo birža toliau tęsia likusios subsidijos dalies išmokėjimą.
Daugelis skaitytojų žino, kad 2000 m. gruodžio 21 d. priimtas LR Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas sutrumpino ligos pašalpos mokėjimo terminą dėl ligos ar traumos laikinai nedirbantiems, socialinio draudimo invalidumo pensijas gaunantiems invalidams. Šis terminas buvo sutrumpintas tris kartus, nuo 90 iki 30 kalendorinių dienų per kalendorinius metus. Į gausius invalidų protestus "Sodra" ir kitos valstybės institucijos atsakinėdavo, jog nėra galimybių ilgą laiką iš "Sodros" lėšų sergantiems invalidams mokėti po dvi išmokas, t. y. ir invalidumo pensijas, ir ligos pašalpas, nors tuo pat metu dirbantiems senatvės pensininkams nebuvo nustatyta jokio ligos pašalpos mokėjimo termino, ir jie visą ligos laiką gaudavo po dvi išmokas, t. y. ir ligos pašalpas, ir senatvės pensijas.
2002 m. sausio 15 d. įstatymu Nr. IX-709 buvo pakeistas ir papildytas LR Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas. Pakeitimo ir papildymo įstatymas skelbiamas laikraštyje "Valstybės žinios" 2002 m. vasario 6 d. Nr. 13, publikacijos eilės Nr. 469. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas įsigalios nuo 2002 m. balandžio 1 d. Šiuo įstatymu vėl nuo 30 iki 90 kalendorinių dienų per kalendorinius metus prailginamas ligos pašalpos mokėjimas dėl ligos ar traumos laikinai nedirbantiems ir socialinio draudimo pensijas gaunantiems invalidams.
