PORTRETAS
Algirdas ZIBOLIS
PIEŠUS ANT SMĖLIO, LIPDŽIUS IŠ SNIEGO...
Veronika Kairienė pasakoja, kad jos gyvenimas buvo sunkus, tiesiog nelaimingas. Ji gimė Rokiškio rajono Kriaunų miestelyje, ketverių metukų neteko tėvo (nušovė "liaudies gynėjai"). Su trimis vaikais pirmojo vyro išvaryta iš namų, prisiglaudė Onuškio gyvenvietėje, vėliau atvyko į Lailūnų kaimą, kuriame ir dabar gyvena. Dirbdama Laibgalių paukštyne, prarado dešinės rankos pirštus, smarkiai nusilpo regėjimas. Moteris tapo invalide.
"Vaikystėje norėjau piešti, bet tuo metu nebuvo nei pinigų, nei dažų. Piešiau smėlyje, lipdžiau iš sniego. Galėjau baigti tik keturias klases, - prisimena moteris. - Dabar televizija rodo tokius serialus, per kuriuos gali drąsiai darbuotis, nes gaila laiko ir svarbiausia - akių."
Prieš ketverius metus išėjusi į pensiją Veronika Kairienė susidomėjo rankdarbių knygomis, žurnalais. Pradėjo lipdyti gyvūnėlius iš miltų ir druskos. Vėliau atsirado paveikslėliai, kuriems spalvinti vartojo paprastus vandeninius dažus. Kad dažai nenusitrintų, dengė laku. Dar vėliau V. Kairienė susidomėjo skiautinių menu. Visiems šešiems anūkams pasiuvo antklodes. Daug mamos darbų išsivežė vaikai, kurie vertina mamos meną ir sugebėjimus. Neseniai 60 metų jubiliejų pažymėjusi Veronika jau ketverius metus gyvena savo vaikystės svajų pasaulyje: piešia, lipdo ir siuva. Kartą jos darbai buvo eksponuoti mokykloje. Gražu būtų juos parodyti ir kitiems rajono gyventojams. Sužalota ranka ir prastas regėjimas netrukdo kurti mažus stebuklus. Namo kambarių sienas puošia pačios nutapyti paveikslai. Jie kabo greta draugės sūnaus, dailininko Eugenijaus Raugo tapybos darbo. V. Kairienė prisipažino, kad labai nori išbandyti aliejinius dažus, todėl prašė dailininką pamokyti tapyti. Veronika įsitikinusi, kad fantaziją paveldėjo iš motinos, audėjos, siuvėjos, ir meistro tėvo, sugebėjusio mūryti, kalti geležies dirbinius ir atlikti visus staliaus darbus.
