KAIP PELNOMĖS DUONĄ

Henrikas STUKAS

NORĖK - IR DARBO BUS


Petras Liubinas gyvenime patyręs visko. Kaip pats juokauja: "Mano gyvenimas nuolat rieda nuokalnėn. Dirbau direktoriumi, dabar - darbininkas." Daug metų dirba tarp sveikųjų - apie tai ir pasakojimas.

Apsisprendimo metas

P. Liubinas iki 18 metų net neįtarė, jog blogai mato. Tai paaiškėjo tik bebaigiant jūreivystės mokyklą, į kurią įstojo be didesnio vargo. 1964 m. baigus jūreivystės mokyklą atėjo laikas plaukti į jūrą. Tikrinosi sveikatą - paaiškėjo: jūrai netinka. Po trijų mėnesių gavo šaukimą tarnauti kariuomenėje. Vėl tikrinosi sveikatą. Medikams neužkliuvo ir buvo paskirtas į desantininkus. Možaiske karo medikai nustatė - kariuomenei netinka. Grįžęs į Klaipėdą, įstoja į Lietuvos aklųjų draugiją. 1964 m. įsidarbina LAD Vilniaus gamybiniame mokymo kombinate. Kadangi buvo neabejingas menui, ypač teatrui, nusprendžia dirbti ir mokytis. 1965 m. neakivaizdžiai pradeda mokytis Vilniaus kultūros-švietimo technikume. P. Liubinas prisimena: "Besimokydamas aktyviai dalyvavau saviveikloje. Lankiau keturis saviveiklos kolektyvus. Savo ateitį siejau su kultūra. Tikėjausi užbaigęs mokslus vadovauti kuriems nors LAD kultūros namams. Deja, planai liko planais. Esu baigęs kultūros technikumą, bet diplomo negavau. Dabar suvokiu, jog jo negavau dėl politinių pažiūrų. Mane agitavo stoti į komunistų partiją. Kategoriškai atsisakiau. Be diplomo mano paslaugų LAD neprireikė. Teko atsisveikinti su kombinatu ir važiuoti dirbti į Trakų rajoną. 1968 metais Grožnikų kaime man patikėjo vadovauti kultūros namams."

Jiems vadovavo kelerius metus. Dirbti sekėsi. Gerai sutarė su sumaniais ir kūrybingais kaimiečiais. Ramybės nedavė nebaigtas mokslas, taigi pusantrų metų važinėdavo į Vilnių. Deja, važinėjimai buvo bevaisiai. O vadovui būtinai reikėjo diplomo. Taigi P. Liubinas 1972 m. atsisveikino su mėgstamu darbu ir grįžo į Vilnių.

Ūkvedžio darbas

Kadangi vadovaujant Grožnikų kultūros namams teko būti ir ūkvedžiu, tai Petras nesunkiai įsidarbino Statybinių medžiagų pramonės ministerijos ūkio skyriuje direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams ir išdirbo beveik 5 metus. Petras darbu nesiskundė: "Regintieji mane paglobodavo. Įsidarbindamas direktoriui pasisakiau apie savo prastą regėjimą. Norėdamas palengvinti man darbą, direktorius paskyrė mašiną ir vairuotoją. Kai išeidavau iš pastato, darbininkai visuomet palydėdavo iki mašinos. Bazėse susigaudyti padėdavo vairuotojas. Dirbant šį darbą reikėdavo sudaryti nemažai sandėrių, pildyti daug dokumentų. Man pagelbėdavo direktoriaus sekretorė, kuri ir sutvarkydavo reikiamus dokumentus: sutartis, paraiškas, blankus, važtaraščius. Dokumentuose pasirašydavau pats. Kartais tekdavo į tą pačią įstaigą nuvažiuoti kelis kartus, nes visi laukdavo "dovanos". Tam kiekviena įstaiga rasdavo pinigų. "Patepus" reikiamų daiktų staiga atsirasdavo. Aišku, vyravo ir mainų sistema."

1974 m. pasitaikė gera proga: J. Kairio vadovaujam muzikiniam kolektyvui prireikė ūkvedžio. Deja, likimas nelėmė čia ilgai pasilikti. P. Liubinas vėl sugrįžo pas reginčiuosius. Jį ūkvedžiu pakvietė dirbti Vilniaus 6-oji muzikos mokykla, kuri garsėjo "Ąžuoliuko" choru. Po ketverių metų perėjo dirbti į polikliniką - vėl ūkvedžiu. Iš ten į Spaudos rūmus - šį kartą naktiniu sargu.

Vėl darbininkas

Spaudos rūmuose taip pat tedirbo kelerius metus. Prasidėjus privatizacijai, naujiesiems šeimininkams silpnaregio naktinio sargo P. Liubino paslaugų neprireikė. Petrui pavyko įsidarbinti "Lietuvos aide" - naktiniu kurjeriu: naktimis reikėdavo išvežioti laikraštį po vadinamas slaptąsias dėžutes. Petras prisimena: "Nors ne mano amžiuje dirbti pasiuntinuku, įsidarbinau juo. Reikėdavo dirbti naktimis. Turėjau keliasdešimt adresų - ten ir pristatydavau laikraštį. Tiesa, pėsčiomis nėjau - redakcija buvo davusi mašiną. Vairuotojas atveždavo iki namo ar įstaigos durų, o aš lyg koks penkiolikmetis su laikraščiu rankoje tekinas bėgdavau prie pašto dėžutės. Lėtai nepaeisi - yra suskaičiuota kiekviena maršruto minutė. Vėluot negalėjau. Darbą baigdavau 4-5 val. ryto. Toks gyvenimo ritmas, bemiegės naktys labai alino."

Petras nusprendė dar kartą pasiieškoti naujo darbo. Tai kas, kad siaučia bedarbystė. P. Liubinas tikėjo savo laimės žvaigžde. Ir šį kartą nuojauta jo neapgavo. Darbą surado gan nesunkiai. Laikraštyje radęs skelbimą, jog reikalingas ūkio darbininkas, nedelsdamas paskambino. Naujiesiems darbdaviams silpnaregis patiko. Jų nebaugino P. Liubino amžius. Tad silpnaregis įsidarbino Imunologijos institute.

Darbas Imunologijos institute tikrai nesudėtingas. P. Liubinas juokauja: "Esu pastumdėlis. Atlieku visus ūkio darbus. Tvarkau teritoriją, prireikus dirbu kroviku, nešioju įvairiausius baldus. Kartais, kokiam baldui sulūžus, remontuoju.

Jeigu kas paklaustų, kokia ta mano sėkmė, nedvejodamas atsakyčiau - visų pirma drąsa! Galima sakyti, akiplėšiškumas ir pasitikėjimas savo jėgomis. Dar - sugebėjimas prisitaikyti prie pakitusių darbo sąlygų. O pradėjęs dirbti turi būti sąžiningas, paslaugus, visuomet geros nuotaikos. Tai žmonėms patinka. Nevalia skųstis sveikata. Ypač mums - neregiams bei silpnaregiams. Gavęs nors ir menkiausią darbelį, jį turi atlikti kruopščiai. Koks bebūtų viršininkų absurdiškas sprendimas, svarbiausia - nerodyti nepasitenkinimo." Tokie gyvenimiški Petro Liubino receptai.

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]