GYVENIMO AKTUALIJOS
INFORMACINĖ VISUOMENĖ IR NEĮGALIEJI
"Informacinė visuomenė", "informacinės technologijos" - žodžių junginiai, jau tapę neatskiriama mūsų kasdienybės dalimi. Apie tai kalba televizija, radijas, spauda, žurnalistai, politikai, futurologai... Tačiau niekas arba beveik niekas nekalba, nesvarsto, kokią vietą informacinėje visuomenėje užims neįgalieji, mūsų konkrečiu atveju - aklieji? Kaip naujosios technologijos pakeis arba bent jau galėtų pakeisti jų gyvenimą? Apie šiuos ir kitus, su informacine visuomene glaudžiai susijusius dalykus, pasikalbėti sutiko LR Seimo Informacinės visuomenės plėtros komiteto vyresnysis patarėjas Rimantas Žylius.
- Kas yra informacinė visuomenė, kokie jos bruožai ir elementai?
- Griežto apibrėžimo, kas yra informacinė visuomenė, gal ir nepavyktų rasti. Vienaip ją apibūdina mokslininkai, šiek tiek kitaip - politikai. Politikai vartoja maždaug tokį apibrėžimą: visuomenė, kuri moka ir gali naudotis informacinėmis technologijomis. Taigi informacinės visuomenės apibrėžimas susidėtų lyg ir iš dviejų dalių: pirma, mokėjimas - gebėjimas, turėjimas specialių žinių - naudotis informacinėmis technologijomis; antra, ekonominių ir techninių galimybių jomis naudotis buvimas. Labai svarbu ne tik pats faktas, ar žmogus moka naudotis, pavyzdžiui, internetu, bet ir tai, ar turi pinigų prie jo prisijungti, ar gali nusipirkti kompiuterį, mobilų telefoną ir pan.
Kitas, labiau į mokslinį pretenduojantis informacinės visuomenės apibūdinimas: koks nuošimtis šalies gyventojų dirba informacijos pramonėje, t. y. tokioje pramonėje, kuri remiasi informacinėmis technologijomis, informacijos apdorojimu, jos skleidimu ir pan. Kažkada turėjome agrarinę visuomenę, kurioje didžiausias nuošimtis žmonių dirbo žemės ūkyje, pramoninę visuomenę, o dabar einame prie informacinės visuomenės. Joje žmonės daugiausia užsiiminės intelektualiu darbu, didžiausias nuošimtis jų dirbs informacijos pramonėje. Lietuvoje, lyginant su išsivysčiusiomis pasaulio šalimis, vis dar labai didelis nuošimtis žmonių dirba žemės ūkyje, pramonėje ir statyboje, todėl mūsų nėra ne tik tarp pirmaujančių, tačiau net ir tarp antro ešelono valstybių. Deja, bet esame vieni iš labiau atsiliekančių.
- Paskutiniu metu vis daugiau kalbama apie elektroninę valdžią. Kaip atrodo, ji yra vienas iš informacinės visuomenės elementų. Papasakokite šiek tiek išsamiau, kaip šią elektroninę valdžią reikėtų suprasti ir kaip ji veiks?
- Elektroninę valdžią reikėtų suprasti kaip viešojo administravimo paslaugų teikimą visais nuotoliniais būdais. Vartodamas sąvoką "viešasis administravimas", galvoje turiu Vyriausybę, savivaldybes, kitas valdžios institucijas, kurios bendrauja su gyventojais ar su verslu ir teikia įvairias paslaugas. Elektroninė valdžia - tai galimybė per internetą ar kitokiu nuotoliniu būdu apmokėti už komunalines paslaugas, užsisakyti reikalingas pažymas, pateikti užklausimus ir gauti į juos atsakymus, per rinkimus balsuoti už norimą kandidatą ir t. t. Kitaip sakant ten, kur tiesiogiai nėra būtina susitikti su valdininku, žmogus turės galimybę sutvarkyti savo reikalus nuotoliniu būdu. Verslo srityje geriausias pavyzdys galėtų būti įmonių bendravimas su mokesčių inspekcija. Įmonė, turėdama klausimų ar neaiškumų, kaip reikėtų tvarkyti mokesčius, turi turėti galimybę nueiti į mokesčių inspekcijos duomenų bazę ir pasitikrinti. Jeigu neranda reikalingo atsakymo - elektroniniu paštu pasiųsti užklausimą, gauti atsakymą, ir, kad tas atsakymas turėtų juridinę galią.
- Visi labai daug ir labai noriai kalba apie informacinę visuomenę, bet labai mažai apie neįgaliųjų vietą toje visuomenėje. Imkime kad ir akluosius: operacinėje sistemoje "Windows" jau yra reikalavimai, kad po ikonomis būtų ir užrašai. Būtent tai "Windows'us" daro prieinamus ir patogius net visiškai nematančiam žmogui: naudodamasis brailio eilute arba kalbos sintezatoriumi, jis gali perskaityti po ikona esančią informaciją, išsirinkti komandą, tačiau ar bus laikomasi šito reikalavimo kuriant elektroninę valdžią Lietuvoje? Ar galės neregys, atsisėdęs prie kompiuterio, užsisakyti reikalingą pažymą ar susimokėti komunalinius mokesčius?
- Lietuvoje, kaip ir daugelyje gyvenimo sričių, taip ir šioje, šiek tiek vėluojame. Tai, ką daro "Microsoft" ar kitos panašios kompanijos, jos iš tikrųjų daro ne įstatymo verčiamos, bet iš komercinio intereso, tačiau tai palengvina ir mūsų darbą. Šiuo metu jau yra ir valstybinės iniciatyvos neįgaliuosius įtraukti į informacinės visuomenės plėtrą. Technologijų prieinamumo sąvokoje slypi ne tik kaina, bet ir fizinės galimybės tomis technologijomis naudotis įvairioms žmonių grupėms, tarp jų ir žmonėms, turintiems negalią. Svarbiausias klausimas, į kurį stengiasi atsakyti ne tik Lietuva, ar informacinė visuomenė nesuskaldys žmonių į dvi dalis: galinčius prieiti prie informacijos, ir todėl gaunančius geresnius atlyginimus, turtingiau gyvenančius; ir negalinčius prie jos prieiti. Visos išsivysčiusios valstybės deklaruoja, kad nori išvengti šito skaitmeninio sklasto ir visuomenės nedalinti į galinčius naudotis pažangiausiomis technologijomis ir negalinčius arba nepajėgiančius to daryti. Turime vengti ne tik skaitmeninio sklasto, kuris susidaro dėl pajėgumo susimokėti už skaitmenines technologijas, bet ir tokio, kuris neleidžia jomis naudotis todėl, kad žmogus turi negalią. Labai akivaizdžiai šitą dalyką yra suformulavusi Europos Komisija. 2000 m. Lisabonoje buvo patvirtintas veiksmų planas "Elektroninė Europa", praėjusiais metais Lietuva pasirašė programą "Elektroninė Europa plius". Vienas iš šios programos punktų - "Informacinė Europa visiems". Būtent čia kalbama ir apie informacinių technologijų pritaikymą žmonėms, turintiems negalią. Minėtąją programą kuruoja Vidaus reikalų ministerija. Joje yra Informacinės politikos departamentas, atsakingas už tarptautinius informacinės visuomenės projektus. Ten galėtų suteikti išsamesnę informaciją, kaip šita programa vykdoma.
- Programiniai teiginiai paprastai būna labai prasmingi ir labai gražūs, bet dažnai jie ir lieka tik teoriniais teiginiais, jeigu nėra suinteresuotų žmonių ar jų grupių, kad įgytų praktinį pavidalą. Šiuo konkrečiu atveju tokios suinteresuotos grupės galėtų būti neįgaliųjų organizacijos. Ką ir kaip jos turėtų daryti, kad gražūs teoriniai teiginiai virstų gražia tikrove?
- Pagal Seimo statutą, jeigu kreipiamasi į Seimą ar į kurį jo komitetą, besikreipiančiajam negali būti neatsakyta. Tas pats yra ir su Vyriausybės institucijomis. Vadinasi, į savo raštišką kreipimąsi jūs turite gauti tegu ir labai formalų, tačiau raštišką atsakymą. Iš tokio raštiško atsakymo, net jeigu jis būtų labai biurokratiškas ir labai formalus, vis tiek jau galima susidaryti vaizdą, kas jus dominančioje srityje daroma ar nedaroma. Jis ir galėtų būti atskaitos tašku pradedant jums veikti. Dabar turi prasidėti šviečiamasis, aiškinamasis darbas, bendravimas su politikais ar kitomis, sprendimus priimančiomis institucijomis. Seimo, kiekvieno jo nario funkcija - atstovauti visoms žmonių grupėms Lietuvoje. Neįgalieji kaip tik yra tokia grupė, tačiau jeigu jos balsas nebus girdimas, jeigu nebus jokių raštų ar paklausimų, tai didelė tikimybė, kad ir liksite šešėlyje. Paklauskite bet kurį politiką, ir jis tikrai geranoriškai jums atsakys, kad neįgalieji yra mūsų visuomenės dalis, kad juos reikia integruoti ir pan. Ir tai bus nuoširdi tiesa. Bėda ta, kad priimant vieną ar kitą įstatymą, kartais nesusimąstoma apie neįgaliųjų poreikius; jūsų raštai, jūsų organizacijų nuolatinis aiškinamasis darbas kaip tik ir turėtų apie tai priminti.
- Kokių įstatymų projektus šiuo metu svarsto jūsų komitetas? Galbūt tai svarbu neįgaliųjų organizacijoms?
- Komitete šiuo metu dirbama prie Elektroninio parašo įstatymo pakeitimo įstatymo. Nesileisdamas į technines detales pasakysiu, kad norime išplėsti elektroninio parašo naudojimo galimybes. Tai leis šį parašą panaudoti daug plačiau negu iki šiol.
- Svarstant ir priimant dabar galiojančią įstatymo redakciją, dirbant prie antrosios, ar buvo atsižvelgta į tai, kad elektroninis parašas turėtų būti prieinamas ir neįgaliems žmonėms? Kaip, kokiu būdu galima apie tai gauti oficialią informaciją?
- Kaip jau sakiau, pirmiausia ir siūlyčiau pradėti nuo paklausimo mūsų komitetui, ar elektroninio parašo įstatymas toks, koks jis yra dabar, atsižvelgia į neįgaliųjų interesus? Ar tos technologijos, kurios bus naudojamos, bus prieinamos neįgaliesiems? Užduodami šį klausimą, paskatinsite komitetą kreiptis į įstatymo rengėjus, kad jie aiškiai Seimo nariams atsakytų, ar elektroninis parašas bus prieinamas neįgaliesiems, o jeigu nebus, tada ką reikėtų daryti, kad taip neatsitiktų? Rengiant ir tobulinant elektroninio parašo įstatymą, labiausiai matomos buvo dvi interesų grupės: tai verslas ir viešojo administravimo įstaigos ir su šia veikla susiję vartotojai.
- Jau ir lietuviškai pradėtos leisti interaktyvios knygos kompaktinėse plokštelėse. Lietuvių kalbos ir literatūros institutas išleido "Lietuvių literatūros enciklopediją", Dailės akademija - "Lietuvos vienuolynus". Knygos leistos už valstybės lėšas. Viena jų, jeigu ne visiškai, tai bent iš dalies, aklieji gali naudotis, įsidėjus kitą į kompiuterį - kalbos sintezatorius visiškai tyli. Reikia manyti, kad elektroninių leidinių nuolat daugės, tad ką reikėtų daryti, kad minėtasis atvejis nepasikartotų?
- Turint galvoje, kiek mažai dar esame pasistūmėję informacinės visuomenės plėtros kelyje, neįžvelgčiau čia kokio nors piktybiško neįgaliųjų ignoravimo. Tai, ką jūs iš tikrųjų galite padaryti, tai šviečiamasis darbas, bendravimas su įvairiomis įstaigomis, valstybės institucijomis. Šiuo atveju vėl reikėtų pradėti nuo paklausimo, ar yra kokios nors taisyklės, kaip turėtų atrodyti už valstybės pinigus išleidžiami elektroniniai leidiniai? Mano žiniomis, tokių taisyklių ir reikalavimų kol kas nėra, bet tai nereiškia, kad jų neturėtų būti. Reikėtų turėti galvoje, kad yra informacinės visuomenės plėtros komitetas ir prie LR Vyriausybės, kad galima kreiptis ir į jį.
- Kokie artimiausi jūsų komiteto planai ir darbai? Kokių įstatymų projektus svarstysite?
- Po elektroninio parašo pakeitimo įstatymo didžiausias darbas - naujos telekomunikacijų įstatymo redakcijos svarstymas. Kaip žinome, 2003 m. sausio 1 d. baigiasi "Telekomo" monopolis: rinka bus laisva, galės ateiti daugiau operatorių, atsiras konkurencija. Įstatymas į visus šiuos klausimus turės atsakyti. Nežinau, kokiu aspektu šis įstatymas gali paliesti neįgaliųjų interesus, bet jeigu iš tikrųjų paliečia, pradėti veikti reikėtų jau dabar.
Kalbėjosi Alvydas VALENTA
