SUVAŽIAVIMUI ARTĖJANT
Aloyzas VILIMAS
KAIP DIRBSIME IR KAIP GYVENSIME?
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga į savo metraštį įrašė brandų 75-mečio jubiliejų. Jau daugiau kaip dešimt metų gyvename nepriklausomoje valstybėje. Kaip klostysis aklųjų ir silpnaregių sąjungos reikalai - tai klausimas, į kurį ieško atsakymo tikriausiai kiekvienas, kuriam nors kiek rūpi jos ateitis. Nepretenduoju į kokius nors gilius apibendrinimus, tik norėčiau pareikšti keletą minčių bei pastebėjimų, kurie kilo vadovaujant LASS Panevėžio ir Utenos apskričių organizacijai ir rengiant pranešimą XX šios organizacijos ataskaitinei rinkiminei konferencijai.
* * *
Ilgą laiką mūsų apskritis slėgė aklųjų ir silpnaregių ugdymo, reabilitacijos problemos. Buvo ieškoma išeities: rašomi raštai, organizuojami seminarai. Į juos buvo kviečiami abiejų apskričių rajonų švietimo skyrių vadovai, apskričių administracijos atstovai, asmenys, atsakingi už aklųjų ir silpnaregių vaikų ir suaugusių švietimą bei reabilitaciją. Ilgai buvo diskutuojama ir prieita prie tos pačios nuomonės, kad reikalingas Panevėžio apskrities aklųjų ir silpnaregių socialinio ugdymo centras. Buvo parengta tokio centro veiklos programa ir nuostatai. Su šia programa dalyvavome Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros programos vystymo projekte ir laimėjome 100 000 Lt. Dalyvavome dar viename konkurse ir laimėjome 46 906 Lt iš Nyderlandų Centrinės ir Rytų Europos bendradarbiavimo fondo. 30 000 Lt skyrė Panevėžio miesto savivaldybė. Buvo atliktas kapitalinis patalpų remontas, nupirkti baldai, įranga. Įrengtas buitinės reabilitacijos kabinetas, dvi mokymo klasės, kompiuterių klasė. 1999 m. kovo mėn. ugdymo centras atidarytas. Jo steigėjas buvo Panevėžio apskrities viršininko administracija.
Nors Panevėžio apskrities viršininko administracija dėjo daug pastangų, kad minėtas centras veiktų ir ne kartą kreipėsi į savivaldybes, Vyriausybę dėl jo finansavimo, tačiau negavus pakankamai lėšų, 2001 m. centro veikla praktiškai nevyko ir rugsėjo mėnesį ugdymo centras buvo uždarytas. Be abejonės, tai didelis praradimas, tačiau yra ir antra šito reikalo pusė: aiškėja, kad savivaldybėms kainuoja pigiau sumokėti už konkretaus tiflopedagogo atliktą darbą, negu išlaikyti apskrities centre įsikūrusį aklųjų socialinio ugdymo centrą. Tai reikėtų turėti galvoje ir kitoms apskritims, jeigu jos sumanytų steigti aklųjų socialinio ugdymo centrus.
Per 1998-2001 m. į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą (LASUC) konsultuotis nusiųsti 9 akli ir silpnaregiai vaikai ir 10 suaugusių regėjimo invalidų, o mokytis namų ūkio pagalbininko ir kitų specialybių - 10 regėjimo invalidų. Tačiau LASUC darbu nesame patenkinti. Visiškai nesudarytos sąlygos mokytis nelietuviškai kalbantiems, tai yra rusų tautybės vaikams bei žmonėms, turintiems kitokių ligų, pavyzdžiui, sergantiems epilepsija. Su šiomis problemomis, ypač kalbos, susiduria Ignalinoje ir Visagine gyvenantys akli vaikai. Todėl du visiškai aklus 10 ir 11 metų vaikus dėl minėtų priežasčių tėvai atsiėmė iš ugdymo centro ir tik mūsų pastangomis šiuo metu jiems teikiama speciali pedagogo pagalba namuose. LASUC pagalbą turėtų teikti ištisus metus, tai yra ir vasarą, nes neregiams patogiausia atvykti ir palydovą lengviau rasti kaip tik tada.
Vienas aktualiausių mūsų šių dienų klausimų - regėjimo invalidų įdarbinimas. Mūsų organizacijoje yra 369 darbingo amžiaus nariai. Per praeitą konferenciją 1998 m. vasarį LASS Panevėžio įmonėje dirbo 57 regėjimo invalidai, o šiuo metu dirba 40, iš jų: I gr. - 15, II gr. - 21, III gr. - 4.
Su rinkos ekonomika į mūsų gyvenimą atėjo ir naujų dalykų - kreditai, disponavimas nekilnojamu turtu ir pan. 1998 m. LASS Panevėžio įmonė iš banko paėmė 300 000 Lt paskolą užstačiusi dalį įmonės valdomo turto - 7-aukštį pastatą. Tačiau paskola nebuvo efektyviai panaudota. Laiku negrąžinus paskolos, 2001 m. teko atsisveikinti su minėta pastato dalimi - ją teko parduoti. Todėl kiekvienu atveju, prieš imant kreditą, reikėtų gerai pagalvoti, kad jis nebūtų pravalgytas ar sunaudotas skoloms grąžinti, pagaliau - kad jis turėtų perspektyvą siekiant nors minimalaus pelno. Reikia suprasti, kad nekilnojamas turtas, kurį turime, yra didelis potencialas. Didžiąją dalį to, ką šiandien turime, sukūrėme ne mes, o gavome kaip palikimą iš aklųjų, gyvenusių ir dirbusių prieš mus, tad mūsų misija - šitą turtą išsaugoti ir perduoti būsimoms neregių kartoms. Gaila, kad iš Aklųjų ir silpnaregių sąjungai skirtų lėšų beveik pusę išleidžiame 340 darbo vietų, esančių šiuo metu visose LASS įmonėse, išlaikyti. Apie tai plačiau turėtume kalbėti XVI LASS suvažiavime.
Vis dažniau girdime mūsų narių veteranų priekaištų dėl LASS turto nuomos. Jiems pritaria rajonų pirmininkai, apskričių tarybos nariai. Todėl šiandien norėtųsi iškelti dar vieną aktualią problemą - tai nuomos pinigai, kuriuos aklųjų įmonės gauna už išnuomotas patalpas. Panevėžio ir Utenos apskrityse yra 1073 regėjimo invalidai, o aklųjų ir silpnaregių turtu ir gautomis pajamomis už jį naudojasi tik dirbantys įmonėje. Vis dėlto viena dalis šių lėšų turėtų būti skirta visiems mūsų nariams remti, patalpoms remontuoti ir darbo sąlygoms gerinti. O likusi dalis turėtų būti skirta tik naujoms darbo vietoms steigti ir ne tik įmonėje, bet ir kuriant privatų verslą.
Smunkant pragyvenimo lygiui, mažėjančios lengvatos dar labiau pablogina neįgaliųjų gyvenimą. Manau, lengvatas turėtų keisti negalę kompensuojančios paslaugos ir priemonės. Jeigu yra negalės sukeltas tam tikras poreikis, neįgalusis turi gauti arba lengvatą, arba paslaugas tam specialiajam poreikiui kompensuoti. Todėl mūsų strategija - socialinių paslaugų plėtra. Atsižvelgdami į mūsų valstybės apsisprendimą pasirinkti vakarietišką gyvenimo modelį ir pasinaudodami 1996 m. priimtu Socialinių paslaugų įstatymu, bendromis jėgomis su rajonų pirmininkais ir padedant savivaldybėms, Panevėžio mieste ir rajonuose ėmėme steigti aklųjų ir silpnaregių dienos centrus, kurie mūsų žmonėms padės spręsti kasdienines problemas, teikti gyvybiškai svarbių paslaugų. Tokių centrų jau įsteigta Pasvalyje, Panevėžyje, Utenoje, Zarasuose. Dėl minėtų centrų su keliomis savivaldybėmis jau yra pasirašytos ilgalaikės paramos sutartys, su kitomis yra tariamasi ir, tikimės, bus pasirašytos artimiausiu laiku. Biržuose kartu su miesto savivaldybe įsteigėme atskirą viešąją įstaigą, kur Biržų savivaldybė įsipareigojo skirti visą etatą vadovui ir apmokėti 50 proc. išlaidų už komunalines paslaugas. Dienos centrai 2002 m. numatomi įsteigti Kupiškyje ir Ignalinoje. Molėtuose 2002 m. bus steigiamas bendruomenės centras, kuris bus išlaikomas iš Molėtų savivaldybės biudžeto.
Lietuvoje visuomeninių organizacijų daugėja, dabar jų apie 7 tūkstančiai ir visos kažko prašo, reikalauja. Jau kuriasi sveikų žmonių nevyriausybinės organizacijos, savo tikslu skelbiančios rūpinimąsi negalę turinčiais žmonėmis. Gal ir gerai, tačiau patirtis rodo, kad sveikieji, nesuprasdami problemų, atsirandančių dėl regėjimo negalės, gavę lėšas greitai užmiršta pažadus, netęsia pradėtų darbų. Ateityje tokių organizacijų gali daugėti ir su jomis mums teks konkuruoti. Todėl jau dabar sprendžiame dar vieną aktualią problemą - tai mūsų organizacijos žmonių, dirbančių socialinį darbą, kvalifikacijos kėlimas. 1998 m. daugelis rajonų pirmininkų, o 2000 m. - apskričių tarybos darbuotojų baigė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto socialinių darbuotojų kvalifikacijos kursus. Ateityje reikėtų skatinti akluosius ir silpnaregius studijuoti socialinius mokslus.
Padedant vietos okulistams, palaikome ryšius su Kauno medicininės socialinės ekspertizės komisija. Kiekvienais metais pavasarį ir rudenį komisijos gydytojai atvyksta pas mus ir žmonėms vietoje nustatoma invalidumo grupė. Tačiau nustatant invalidumo grupę, iš invalido prašoma duomenų apie jo materialią padėtį: kiek jisai ir jo šeimos nariai gauna pajamų, kokios gyvenimo sąlygos ir kt. Šitaip neturėtų būti, ir apskritai, ar žmogaus gaunamos pajamos, turimas gyvenamasis plotas lemia invalidumo grupę, jos nustatymą?
Rimtas signalas - netenkame medicininės pagalbos. Prarandame akių ligų kabinetą mūsų įmonės patalpose esančioje ambulatorijoje, o juk tai rajonas, kuriame gyvena regėjimo invalidai. Akys profilaktiškai negydomos nei Panevėžio ligoninėje, nei Kauno akių klinikose. Kauno medicininės socialinės ekspertizės komisija iškelta iš Kauno akių klinikų patalpų, o tai sukelia nemažų nepatogumų.
LASS centro tarybos dėka turime galimybę gydytis Palangos "Vyturio" reabilitacijos centre. Čia akliesiems sudarytos geros sąlygos: neregiams pritaikyta aplinka, dirba reabilitatorius. Tačiau dėl lėšų, kurių nuolat trūksta ligonių kasoms, patiriame sunkumų. Kiekvienais metais kreipiamės į teritorinę ligonių kasą dėl sanatorinių kelialapių kvotų skyrimo I ir II gr. regėjimo invalidams. Iki šiol mūsų prašymus lengviau ar sunkiau patenkina, tačiau ši problema išlieka ir ateityje ją reikėtų spręsti aukštesniu lygiu.
Esame tarpininkai tarp regėjimo negalią turinčių žmonių ir valstybės, jos struktūrų. Kartais nepasiekiame to rezultato, kurio norėjome, nes tai nuo mūsų mažai priklauso. Tarpininkavimas kuo toliau, tuo labiau sunkėja. Manau, viena iš priežasčių - invalidai mažai politiškai įtakingi. Mums labai svarbu, kad socialines paslaugas LASS nariams teikiantys mūsų apskričių, rajonų organizacijų vadovai turėtų ilgalaikes valstybinių institucijų garantijas dėl savo darbo, kad nebūtų sudarinėjamos tik metinės programos.
