PORTRETAS
Roma GIRNIENĖ
MANO DRAUGĖ
Sakoma, kad yra dienų lyg tyčia. Tyčia ar netyčia, dienos yra saulėtos ir apsiniaukusios, linksmos ir liūdnos, sėkmingos ir... Iš tų visų dienų ir susideda žmonių gyvenimas. Moteris, žmona, mama, močiutė, draugė. Ši moteris - puiki žmona, gera šeimininkė, suprantanti mama, mylima močiutė, gera draugė. Tai mano draugė, kurią pažįstu 23 metus. Kokia ji? Ji labai nuoširdi, švelni, suprantanti ir užjaučianti, miela ir draugiška. Ji sugeba savo gyvenimą susitvarkyti taip, kad suspėja ištiesti pagalbos ranką kitiems. Nežinau nė vieno atvejo, kad ji būtų atsakiusi "ne". Nesvarbu, sninga ar saulė šviečia, rytas ar vakaras, ankstus ar vėlus metas. Ji kiekvieną paprašiusį palydės, aplankys, apipirks, paguos. Kas ji? Tai 50-metį atšventusi mano geroji draugė Zita Gasiliūnaitė-Klibavičienė.
O dabar tyliai praverkime duris ir atsargiai pasidairykime po Zitos gyvenimo kerteles. "Mano tėviškė - Tatulos vingis," - sako Zita. Ji gimė ir augo Biržų rajone, Kirdonėlių (dabar Kirdonių) kaime. Malonūs vaikystės prisiminimai babos gryčiutėje, kur pasakas skaitydavo mama ir baba. Labai patiko mergaitei klausytis vaikų radijo teatro laidelių. Suėjus septyneriems, žingsniuodavo babos lydima tris kilometrus paupiu į mokyklėlę. Pasimokiusi dvejus metus dėl silpno regėjimo atvažiuoja mokytis į Kauno aklųjų ir silpnaregių internatinę mokyklą. Būdama judri, išdykusi ir drąsi, greitai pripranta prie antrųjų namų, krečia išdaigas ne tik mokiniams, bet ir pedagogams. Zita gerai prisimena mokytojos Leonardos Patašienės gerumą. Ši mokytoja mokė ne tik siūti, siuvinėti, megzti, bet ir gražių eilėraščių. Zita dalyvaudavo visuose mokyklos renginiuose. Su didžiausiu malonumu prisimena, kai už drąsą ir gražų skaitymą iš paties Anzelmo Matučio rankų gavo knygą su jo autografu. O kiek džiaugsmo buvo jos ir kitų mokinių širdelėse, kai jie Kauno radijo studijoje įrašė savo kompoziciją, kurios vėliau klausė per radiją. Ir šiandien gerai prisimena, kad grįždama iš radijo studijos ir šokinėdama Kauko laiptais iš džiaugsmo net batą pametė.
Ilgai išliko atmintyje ir mokytojo Stasio Stasiulio muzikos pamokos. Muzikos pamokos, kuriose išmoko ne tik dainuoti, bet daug sužinojo ir apie muzikos istoriją.
Moksleivių dramos būrelyje Zita pradeda vaidinti. Pirmasis moksleivių spektaklis - Aldonos Liobytės "Meškos trobelė". Zita, kaip ir kiekviena mergaitė, nori vaidinti karalienę, tačiau yra įtikinama, koks šaunus raganos vaidmuo. Ji ryžtasi ir suvaidina raganą. Po spektaklio mergina dar ilgai džiaugėsi pasirinktu vaidmeniu - mat mažieji mokyklos mokiniai jos dar ilgai bijojo. Gal tai ir buvo pirmasis žingsnis į aktorinį meną? Zita mokosi gerai, kopia iš klasės į klasę ir nerūpestingasis moksleiviškas gyvenimas greitai prabėga. Gavusi 1971 m. atestatą Zita susimąsto, ką veikti toliau. Norėtų mokytis masažuotoja, tačiau kaip ir daugelis jos klasės draugų, nusprendžia vienerius metus padirbėti ir užsidirbti savų pinigų. Ji taip ir padaro. Išvažiuoja į Vilniaus aklųjų gamybinio mokymo kombinatą, kur dirba plastmasės ceche sagų šlifuotoja. Sagas Zita neilgai tešlifavo. Kultūros namų darbuotojai greit pastebėjo jauną energingą merginą ir pasikvietė dirbti kultūrinio darbo instruktore. Tačiau širdyje kažkas vis kirba, ir rudenį ji įstoja mokytis į Vilniaus kultūros mokyklą - įsigyti režisierės ir klubinio darbo metodininkės specialybės. Studentiškas gyvenimas teka savo vaga. Mergina gyvena lyg ir normaliai, tačiau viską sujaukia meilė. Vieną šaltą gruodžio dieną ją aplanko buvęs internatinės mokyklos auklėtojas Rimantas Klibavičius. Meilė tarp jaunų žmonių greit įsiliepsnoja ir prasideda susitikimai, pasimatymai, bilda traukiniai tai į Vilnių, tai į Kauną, kartais ir prasilenkdami. Tačiau po gero pusmečio vieną gražią birželio dieną Zita ir Rimantas sumaino aukso žiedus. Vos pasidžiaugę medaus mėnesiu, gyvenimo aplinkybių verčiami, jaunieji išsiskiria. Rimantas lieka Kaune, o Zita išvažiuoja tęsti mokslų į Vilnių. Pabaigusi Kultūros mokyklą jauna moteris parvažiuoja į savo vyro ir anytos namus. Birutės Kerulienės padedama, Zita suvaidina jos statomame spektaklyje "Kepurė dega" Irmą ir šiuo darbu apsigina diplomą. Pradeda dirbti bendrabutyje auklėtoja. Kadangi darbas ne pagal jos įsigytą specialybę, norėdama save kompensuoti pradeda vaidinti kultūros namų dramos būrelyje, dalyvauja ir įvairiuose kultūros namų renginiuose kaip skaitovė. O atėjus rudeniui, apsilanko rudeninis paukštis ir atneša ant sparnų dovaną - mažą mergytę, kurią tėveliai pavadina Liepa.
Jauna moteris sukasi kaip bitutė. Ji augina dukrelę, rūpinasi namais, dirba, vaidina ir visur suspėja. Čia reikėtų pasakyti, kad pagalbos ranką jai visada ištiesdavo geroji anyta. Vis naujai save atrasdama Zita vaidina kiekviename dramos būrelio statomame spektaklyje. Jai ypač malonu prisiminti Sarojano spektaklį "Ei, žmonės", kur turėdama 27 metus, ji vaidina septyniolikmetę mergaitę. Šventėje "Kviečia Melpomenė" suvaidinusi Barbę iš Žemaitės spektaklio "Mūsų gerasis" Zita buvo apdovanota diplomu už geriausią moters vaidmenį. Dirbdama bendrabučio auklėtoja, ji bendrabutiečiams buvo savas žmogus. Buvo jos darbe ir kuriozų. Prisimenu, kaip į vieną mano gimtadienį, susirinkus draugams pasveikinti, atėjo ir Zita su šeima. Aišku, gimtadienis su buteliu ant stalo. Tuometiniuose bendrabučio įstatuose buvo parašyta, jog draudžiama švęsti šventes su alkoholiu. Aišku, po geros valandos į mano kambarį įžengia bendrabučio viršininkas Juozas Stankevičius ir, pamatęs savo pavaldinę, baisiausiai nustemba. Už šį malonumą Zitai buvo pareikšta pastaba, tačiau tuometinis kombinato direktorius Antanas Ruginis po trijų mėnesių savo įsakymu nuobaudą panaikina.
Zita nusprendžia dalyvauti pirmą kartą rengiamame pasakorių konkurse. Zita, būdama aukštaitė, temperamentingai ir tarmiškai paskaito pasaką ir nuskina laurus ne tik pirmame, bet ir antrame pasakorių konkurse. Turėdama 31 metus, neakivaizdiniu būdu įstoja mokytis į Šiaulių pedagoginį institutą, kurį baigia po penkerių metų įsigijusi tiflopedagogės specialybę. Zita dalyvavo ne viename skaitovų konkurse. Jai sekėsi gana neblogai, tačiau buvo ir nuoskaudos, kai komisijos nariai priėję pasakė: "Duotume mes tau pirmą vietą, bet kaip tu nuvažiuosi į respublikinį konkursą". Daug laiko Zita praleisdavo kultūros namuose, o kai kartą uždainavo, prie jos priėjo Stasė Rapalienė. Muzikinio teatro solistė, tuo metu dirbusi kultūros namuose su vokalistais, pakvietė Zitą padainuoti. Dainuoti jai sekėsi neblogai. Dalyvavo pirmame Beatričės Grincevičiūtės konkurse, kur buvo apdovanota diplomu. Dainavimas buvo didelis ir džiugus įvykis jos gyvenime. Už gerumą, meilę ir šilumą ji dėkinga mokytojoms Stasei Rapalienei ir Ligijai Richterytei. Gera prisiminti Adelės kupletus iš Štrauso operetės "Šikšnosparnis". O koks jaudulys užplūdo dainuojant Guno "Ave Marija" Vytauto bažnyčioje. Tai buvo didžiulis įspūdis.
Zita keičia darbą - iš bendrabučio ateina dirbti į Aklųjų sąjungos Kauno įmonę reabilitatore. Tačiau šitame darbe ji ilgai neužsibūna. Ir štai pagaliau iš stalčiaus gilumos ji ištraukia Kultūros mokyklos baigimo diplomą. Ir pradeda dirbti kultūros namuose dramos būrelio, vėliau tapusio mėgėjų teatru "Aira", režisiere. Ne vienas kultūros namų rengiamas vakaras nusinešė ir Zitos širdies dalelę. Savo švelniu balsu ne vieną užliūliuoja poezijos posmais, pralinksmina humoreskomis, pasakomis sudomina ne tik vaikus, bet ir suaugusius, kiekvieną išjudina žaidimais. Jos vadovaujami teatro "Aira" žmonės vaidina spektakliuose, kompozicijose, skaito pavieniui įvairiuose renginiuose, dalyvauja konkursuose. Zita nedrąsiai prisipažįsta: "Gal turiu ir savo mokinių". Taip, viena iš jų tai aš.
Nuoširdžiausias tau ačiū, mieloji drauge, už tavo gerumą ir sugaištą laiką, už suteiktas žinias. Tavo dėka 1998 metais tapau respublikinio skaitovų konkurso "Verdenė" laureate. Ačiū tau! 2001 metais vykusiame Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos 75-mečiui skirtame respublikiniame konkurse vienintelis mėgėjų teatras "Aira" buvo įvertintas 10 balų.
Myli Zita savo darbą, džiaugiasi savo kolektyvu. Besisukdama kasdieninėje rutinoje, Zita vėl atranda save pradėdama dainuoti bažnytiniame chore "Cantate". Su nostalgija ji prisimena pačius gražiausius metus chore, kai jam vadovavo maestro Romualdas Misiukevičius. Ji pradeda dainuoti ir kultūros namų vokaliniame ansamblyje, vadovaujamam Onutės Matusevičiūtės.
Bėga laikas, diena keičia dieną. Užaugo Zitos dukra Liepa. Vidurinę mokyklą ji baigė sidabro medaliu, o Technologijos universitetą - diplomu su pagyrimu. Dabar ji matematikė magistrė. Prieš 6 metus Liepa padovanojo mamai anūkėlį Aurimą. Dabar didžiausią savo gyvenimo dalį močiutė atiduoda jam. Kartu į darželį ir iš darželio, kartu pasivaikščiojimai ir žaidimai. Rimantas tebedirba pedagoginį darbą. Jis ne tik geras tėvas, bet ir geriausias senelis. Jaunatviška, trykštanti energija, kupina ryžto ir drąsos, meilės ir švelnumo, žygiuoja gyvenimo keliu Zita atsiremdama į vyro petį. Kaip žmonės sako: "Už gero vyro kaip už..." Gera užeiti į jų namus - čia kiekvienas maloniai sutinkamas, pavaišinamas ir su šypsena išlydimas. Prieš užverdama tavo, Zitele, pragyvento gyvenimo dureles, atsiprašau, jei ką nors parašiau ne taip. Jubiliejaus proga iš visos širdies linkiu tau, mieloji Drauge, visko, kas telpa žodyje Laimė.
