NETEKUS REGĖJIMO
Alvydas VALENTA
APIE SAVE IR SAVO NEGALIĄ
Jeigu gyvenimas būtų susiklostęs kitaip, abu šie žmonės tikriausiai niekada nebūtų susitikę. Dabar jiedu susitiko ir net gyveno viename kambaryje. Vienam iš jų - Vytautui Žuvininkui - per septyniasdešimt, antrajam - Stanislavui Baranovskiui - pernai suėjo trisdešimt. Abu juos į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro (LASUC) socialinio ugdymo skyrių atvedė ta pati nelaimė - aklumas. Vytautas gyvena Alytaus rajone, Stanislavas - vilnietis. Vytautas daugiau nei keturiasdešimt metų išdirbo eiguliu, Stanislavas, kaip pats sakė, prieš netekdamas regėjimo, siuvo, stovėjo Gariūnuose, užsiiminėjo didmenine ir mažmenine prekyba. Abiejų beveik vienodas ir nematymo stažas - maždaug pusantrų metų.
DIEDUKAS
V. Žuvininkas į LASUC socialinio ugdymo skyrių praėjusių metų lapkričio mėnesį atvyko jau antrą kartą. Būdamas pirmą kartą išmoko vaikščioti su baltąja lazdele, įgijo orientavimosi erdvėje, buitinės reabilitacijos įgūdžių - reikėjo viską patikrinti praktiškai. Anot jo paties, visko, ko čia mokoma - naudotis baltąja lazdele, apsitvarkyti nematant savo buitį - neregiui yra labai reikalinga ir naudinga. Vytautas iki pastarojo meto gyveno kaime, netoli miško, savo sodyboje, vienas. Tvarkydavosi irgi pats vienas: pasikurdavo krosnį, išsivirdavo valgyti. Sodyba buvo didelė, daug pastatų. Į sunkiau pasiekiamas jos vietas, kad nepaklystų, nutiesė elektros laidą, pagal jį ir orientuodavosi. Nors baltąją lazdelę buvo gavęs jau anksčiau, po sodybą su ja pradėjo vaikščioti tik grįžęs iš LASUC. Vytautas pats gerai suprato, kad šitaip tęstis ilgai negalės, todėl teko parduoti gyvulius, o vėliau - ir sodybą. Apie ateitį žmogus nelabai norėjo kalbėti: gal reikės eiti pas brolį ar pas sūnų, gal kur šalia jų pirksis butą... Artimiausias miestelis, kuriame gyvena giminės, - Stakliškės. Galimas dalykas, į jas ir reikės keltis. Pats V. Žuvininkas apie savo, kaip neregio, galimybes ir perspektyvas kalba gana pesimistiškai: nematydamas nei gyvulių gali laikyti, nei į mišką išeisi... Žmogus tampi priklausomas nuo kitų. Kai dar matė, Vytautas mėgo meškerioti, grybauti, na, ir žinoma, darbas, ūkis. Dabar viso šito neliko. LASUC socialinio ugdymo skyriaus vadovė Stasė Bričkutė ir šio skyriaus tiflopedagogė Vesta Galčienė mano kiek kitaip: jos neatsistebi V. Žuvininko imlumu naujovėms, energija, noru mokytis neregiui reikalingų dalykų. V. Žuvininko pavyzdys lyg ir prieštarautų prieš keletą mėnesių "Mūsų žodyje" V. Galčienės išsakytai minčiai, kad daugelis pagyvenusių žmonių nenori mokytis vaikščioti su baltąja lazdele - yra įsitikinę, kad jokia reabilitacija jiems jau nereikalinga. Vytautas apie save šitaip nemano ir šiek tiek juokaudamas sako: "Būtau dar visai nieko diedukas, tik kad tos akys..." V. Žuvininkas dar matydamas stebėjo, kaip pinamas krepšys. Apakęs gyvendamas vienas ir turėdamas laisvo laiko, tokį nupynė ir pats. Taigi antrindami pašnekovui galėtume pridurti: daugiau tokių "diedukų".
Apie Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą V. Žuvininkas, suprantama, yra girdėjęs, nes pats šiai organizacijai priklauso. Giminaičiai paskaito žurnalą "Mūsų žodis", skambina LASS Alytaus rajono organizacijos pirmininkė kviesdama į koncertus ar kokius kitus renginius. Koncertai nemokami, tačiau bėda čia ta, kad nuvažiuoti su palydovu iki Alytaus ir grįžti atgal kainuoja daugiau, negu tada, jeigu toks koncertas vyktų kur nors netoliese ir reikėtų į jį pirkti bilietus. Tad rajono aklųjų organizacijos gyvenime žmogus ir nedalyvauja. Lieka radijas, televizija, garsinės knygos. Pastarųjų V. Žuvininkas kol kas dar neskaitė, nes iš LASS nebuvo gavęs specialaus magnetofono. Didžiai apgailestaudami turime konstatuoti: nelinksmas tas kaimuose ar nedideliuose miesteliuose gyvenančių neregių kultūrinis gyvenimas, o klausimas, ką daryti, kad jis pralinksmėtų, tikriausiai dar ilgai liks be atsakymo. Tačiau grįžkime prie V. Žuvininko: LASUC socialinio ugdymo skyriuje jis lankėsi jau du kartus. Kaip sakė šio skyriaus vadovė S. Bričkutė, kai šiek tiek labiau atšils, pavasariop, pasirengęs atvykti ir trečią kartą - žmogus nori kuo daugiau išmokti, patirti, perprasti.
VIS DAR VILTIS
Stanislavas Baranovskis visus savo trisdešimt metų pragyveno Vilniuje, nuo vaikystės sirgo diabetu: turėjo II invalidumo grupę. Regėjimo neteko maždaug per mėnesį, 2000 metų rugsėjį. Sergant diabetu gydytojai perspėjo, kad šitaip gali atsitikti, bet, kaip pats prisipažino, apie tai negalvojo. Gal tiksliau reikėtų sakyti, neleido sau galvoti - šitokią galimybę paprasčiausiai atmetė. Vis dėlto gydytojų "pranašystė" išsipildė. Kiekvienas žmogus nelinkęs kalbėti apie tai, kas skaudu, nemalonu, negera, o jeigu kalba, tai šykščiai ir nenoriai. Lakoniškas buvo ir S. Baranovskis pasakodamas apie savo nelaimę: regėjimas nusilpo maždaug per mėnesį, kelios operacijos Kaune; buvo apėmusi depresija, pyktis - štai ir viskas. Prieš apakdamas S. Baranovskis gyveno aktyvų gyvenimą, vairavo mašiną. Grįžo iš ligoninės - ir prasidėjo sėdėjimas namuose. Yra nuosavas kiemas, tai išeidavo po jį pasivaikščioti.
S. Baranovskis nemato nuo 2000 m. spalio mėn., tačiau apie aklųjų organizaciją sužinojo tik 2001 m. rugsėjo mėn. Apie LASS jam papasakojo Medicininės socialinės ekspertizės komisijoje (MSEK), kai suteikė (šįsyk jau dėl regėjimo) I invalidumo grupę. Tada žmogus ir kreipėsi į LASS Vilniaus ir Alytaus apskričių tarybą. Kodėl MSEK duris atidarė tik praėjus beveik metams nuo savo nelaimės? Kaip pats sakėsi, buvo kelios operacijos ir vis tikėjosi, kad atgaus regėjimą. "Tai buvo daugiau psichologinė nuostata nesikreipti nei į MSEK, nei į LASS. Turėdamas II grupę dėl diabeto, galėjau ir važinėti, ir vaikščioti. Diabetas netrukdė gyventi. I grupė dėl regėjimo - jau visiškai kas kita."
Jau po pirmojo apsilankymo LASS Vilniaus ir Alytaus apskričių taryboje, S. Baranovskis sužinojo, kad yra Lietuvos aklųjų biblioteka, kad į magnetofono juostas garsinamos knygos, žurnalas "Mūsų žodis", kad regėjimo negalią turintys žmonės gali mokytis masažuotojo specialybės. LASUC socialinio ugdymo skyriuje jis ne tik išmoko vaikščioti su baltąja lazdele, bet ir naudotis siūlu bei adata, sužinojo apie neregių galimybes dirbti su kompiuteriu. Kol kas planų ateičiai nėra, bet neatrodo, kad S. Baranovskis sėdės sudėjęs rankas. Tai veiksmo žmogus: jau netekęs regėjimo, jis su draugais keletą kartų važiavo žvejoti, buvo atsisėdęs net prie mašinos vairo; tiesa, labai trumpai, tik pasivažinėjo po kiemą. Kol kas - laukimas... S. Baranovskis vis dar saugoja viltį, kad atgaus regėjimą ar bent jo dalį: šių metų pradžioje laukia viena ar dvi akių operacijos. Ką gi, viltis miršta paskutinė - taip buvo, taip yra ir taip bus! Gerai bent tai, kad žmogus nepaliktas kovoti su savo negalia vienas, kad žino, kur galės kreiptis, jeigu pagalbos prireiks.
