GYVENIMO AKTUALIJOS
KĄ TURĖTUME ŽINOTI
Docentė Edita Janulionytė turi beveik keturiasdešimties metų gydytojos darbo patirtį. Šiuo metu ji - Vilniaus universiteto medicinos fakulteto slaugos studijų centro dėstytoja. Centras ruošia slaugytojus, turinčius aukštąjį universitetinį išsilavinimą; anksčiau ar vėliau jie susidurs ir su negalia, neįgaliais žmonėmis, jų šeimos nariais. Taigi visa, kas vienaip ar kitaip susiję su negalia, yra ir docentės E. Janulionytės teorinės ir praktinės veiklos akiratyje. Apie šiuos dalykus ji ir dalijasi mintimis su "Mūsų žodžio" skaitytojais.
* * *
Yra tam tikrų dėsningumų, tam tikrų taisyklių, pagal kurias žmogus reaguoja į savo nelaimę ar negalią. Tačiau pagal tas pačias taisykles į nelaimę reaguoja ir to žmogaus artimieji, šeima. Scenarijų gali būti keletas, nelygu, ar nelaimė atsitiko vaikui, ar suaugusiam. Vienas iš scenarijų kad ir toks: šeimoje auga neįgalus vaikas, tėvas, kad jis kažko nesugeba, nuolat barasi, motina - amžinai užsiėmusi, neturi laiko, todėl į šitą vaiką nekreipia dėmesio. Klaida yra bartis, klaida - nekreipti dėmesio. Dažnai ne tik vaikams, bet ir suaugusiems sveikieji šeimos nariai pradeda pamokslauti, įsakinėti: daryk taip, daryk anaip! Kartais pradedama gąsdinti - o kas dabar bus, o kas bus po metų! Kartais net imama gėdinti, kritikuoti.
Atsitiko nelaimė - koks yra paties žmogaus emocinis atsakas? Nerimas, susirūpinimas, baimė, depresija, pyktis. Tas pyktis gali būti nukreiptas į artimiausius žmones - šeimos narius. Tačiau tai nereiškia, kad iš tikrųjų ant jų pykstama. Kaip tik priešingai - laukiama paramos. Galima regresija - žmogus pradeda elgtis taip, kaip jis elgtųsi būdamas vaikas. Šeimos narius būtina supažindinti su svarbiausiais reikalavimais, kaip jie turi elgtis su sergančiu ar nelaimės ištiktu žmogumi, o taip pat - su galimomis to žmogaus reakcijomis. Atskira problema, kad Lietuvoje nėra specialistų, kurie galėtų ir mokėtų dirbti su tokiomis šeimomis. Yra šeimos paramos centrai, juose dirbama su skriaudžiamomis moterimis, asocialiais vaikais, bet kas dirba su nelaimę patyrusiomis šeimomis? Kalbama, kad yra keletas tūkstančių bedarbių medicinos seserų - jos turi medicininį išsilavinimą, patirties. Kodėl nepasitelkus šitų seserų darbui su nelaimes patyrusiomis šeimomis? Yra Nevyriausybinių organizacijų paramos centras - ar jis turi šeimos paramos programą akliesiems, programą kitoms negalėms?.. Cukralige sergančiųjų klubai, kaip rodo VU slaugos studijų centro bakalaurų tyrimai, su neįgaliaisiais nedirba, net nežino, ar jų tame rajone yra.
Atsitikus nelaimei, dažniausiai pakinta žmogaus gyvenimo būdas, keičiasi interesai, ligonis ar neįgalusis praranda dalį draugų. Tai turbūt neišvengiama, tačiau dažni atvejai, kada sveikieji nebendrauja su sergančiu savo kolega vien todėl, jog nežino, kaip tai daryti - nuogąstauja, ar neįskaudins jų buvusio draugo tai, kad jis dabar, pavyzdžiui, nemato, o jie - mato. Tokie būgštavimai dažniausiai būna nepagrįsti. Apskritai visuomenė nežino, kaip teisingai padėti negalią turintiems žmonėms. Mūsų name gyvena neregys - jis vaikšto su baltąja lazdele po miestą vienas. Kartą buvo stipriai paliję ir žmogus nuklydo maždaug per pusantro metro nuo pagrindinio kelio. Prie jo prieina norinti padėti moteris ir klausia: "Kur jūs gyvenate? Aš jus parvesiu namo." Tačiau žmogui visiškai nereikia, kad jį parvestų namo, - jis pats pareis, tik parodykite, kur jis dabar yra. Jis neturi jokio noro pirmam sutiktajam sakyti, kur gyvena. Jam reikia susirasti tik už pusantro metro esantį kelią ir jau pats žinos, kur eiti. Reikėjo klausti:"Ko jūs ieškote? Gal galiu parodyti?" Priėjau, parodžiau tą kelią - ir jis nuėjo. Galėjau padėti, nes žinojau, ko jis ieško. Reikia visuomenę šviesti, kad žinotų, kaip neįgaliam žmogui padėti, ko jam vienoje ar kitoje situacijoje reikia, mokėti paklausti, ko jam reikia, o ne iš karto, tegu ir labai nuoširdžiai, neturint jokių blogų kėslų, siūlytis parvesti jį namo.
Atskirai keletą žodžių reikėtų pasakyti apie žmones, sergančius diabetu, ir jų priežiūrą. Lietuvoje yra daugiau nei šimtas medicinos seserų, paruoštų dirbti su sergančiais šia liga, - kiek jų dalyvauja diabeto klubų veikloje? Be to, visos šios seserys įvardijamos kaip diabeto mokytojos, kojų priežiūros specialistės. Sutinku, kojos - svarbu, bet akys žmogui taip pat reikalingos. Akių pakitimų atsiranda ne visiems - maždaug 50 proc. sergančių cukralige. Ne visi akių pakitimai turi baigtis aklumu. Vis dėlto regėjimo netekimas - dažnas diabetą lydintis reiškinys, todėl jam būtina skirti ir atitinkamą dėmesį. Žmogus susirgo cukralige ir dar apako - tai jau antra Dievo rykštė, du labai sunkūs smūgiai. Dažnai atsitinka taip, kad apakęs žmogus daugiau nepriima jokių minčių apie diabetą: "Kas man tas diabetas - aš dabar nematau!" Atsirado naujas prioritetas - aš dabar nematau! Sergantys diabetu turi labai didelių problemų dėl priepuolių, kylančių tada, kai kraujyje sumažėja cukraus kiekis. Kai tik cukrus nukrinta iki kritinės ribos, smegenys nepasiima gliukozės, jos nebepasiima ir deguonies - pradeda žūti smegenų ląstelės. Dėl šios priežasties keičiasi charakteris, intelektas. Žinau konkretų atvejį, kada per penkerius metus mokslo žmogus, intelektualas, literatūros mylėtojas pasiekė lygį, kai rūpėjo tik valgis ir šaukštas. Kai diabetikas pradeda keistai elgtis, pykti, ieškoti kliaučių, tai ženklas, kad jo organizmas reikalauja gliukozės, cukraus. Deja, neretai jie atsisako gliukozės, cukraus dėl to, kad nebesusivokia arba dėl klaidingo įsitikinimo, kad diabetikui negalima nei gliukozės, nei cukraus valgyti. Pažįstu visiškai aklą, diabetu sergančią merginą. Kai jai pasakė, kad ji apaks, ji slėpė tai nuo mamos. Kai ji apako, paaiškėjo, kad mama žinojo apie šį pavojų ir manė, kad dukra jo nežino. Mergina labai sunkiai susitaiko su savo aklumu ir prašo, kad padėtų nelaimės draugai, bet jie irgi dažnai neturi jėgų.
Ir vėl grįžtu prie to, ką jau kartą sakiau: Lietuvoje per mažai specialistų, galinčių ir mokančių dirbti su sergančiais, neįgaliais žmonėmis, tokių žmonių šeimomis. Žinojimas, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, daro daug, tačiau būdami visiškai atviri, turėtume pripažinti ir prisipažinti, jog kasdieniniame gyvenime elgiamės visiškai priešingai negu sako sveikas protas. Sakoma:"Lengva žmogui duoti gerą patarimą, bet neįmanoma išmokyti jį teisingai elgtis." Žmogus net gali patarimą suprasti, bet vis tiek nesielgs taip, kaip reikia. Pažįstu vieną silpnai matantį ir diabetu sergantį kalbininką - mokslo žmogus, daktaras, jau tikrai turėtų ne tik žinoti, bet ir suprasti! Sutinku kartą prie troleibuso stotelės ir klausiu: "Ar turi su savimi gliukozės?" - "Turiu". "Parodyk!"- "Taigi aš nesinešioju, aš ją laikau kabinete." "Bet juk priepuolis tave, žmogau, gali ištikti ne kabinete, o stotelėje, troleibuse..."
P.S. Norėčiau pasiūlyti visiems šį pokalbį skaičiusiems:
nešiokitės gliukozės tablečių arba saldainių "Manija", "Tiko", "Jazz", "Mars" (juose yra gliukozės) - sutiktam nepažįstamam žmogui, sergančiam cukralige ir keistai besielgiančiam, tikrai galėsite padėti.
Užrašė Alvydas VALENTA
