TIFLOHUMORAS

Jonas NEREGYS

NEMATOMA PARDUOTUVĖ IR AŠ... NEMATANTIS


Keičiasi laikai ir, rodos, keičiasi smarkiai. Aš ir klausiu savęs: o kaip aš, ar spėju su jais? Labai norėčiau sakyti, kad spėju, bet čia ant kelio pasipainioja parduotuvė ir susiduriu. Susiduriu kaip aklas su aklu, eidami prieš viens kitą. Ir aš nukenčiu - mat parduotuvė jau su skubančiais laikais suspėjusi, o aš - ne. Tas susidūrimas skaudokas, nors guzą čiupinėju tik aš. Spėjantiems su laikų kaita tokie dalykai nė po kam.

Valentino AJAUSKO piešinysSusidūrimas vis dėlto prasideda nuo reabilitacijos, kuri, rodos, su besikeičiančiais laikais nespėja, nes eina su akluoju vienu žingsniu. Štai reabilitatoriai pasididžiuodami sako: "Mes akląjį išmokom nueiti iki parduotuvės, iki vaistinės". Tarytum viskas ir gerai. Anais senais laikais viskas gerai ir būtų. Su vaistinėmis reikalai ir dabar tokie pat, bet su parduotuvėmis, iki kurios mane nueiti išmoko, - jau kitaip. Į šitą aklą padarą, aklą kaip aš, imu ir atsimušu. Teisybė, įeiti galiu, bet kas iš to - visur savitarna. Ir nesvarbu, kokiam prekybos monstrui ji priklausytų: "Vilniaus prekybai", "Iki" ar "Rimi". Girdėjau, kad į Lietuvą jau veržiasi ir vokiečių kapitalu besiremiantis monstras, bet šiandien jis dar mažiausias ir smarkiausiai pradeda įsitvirtinti Kaune. Mano mieli reabilitatoriai gali pasakyti: "Eik į mažąsias". Bet greit jų ir kažin kaip norėdamas neberasi. Gal reabilitatoriai ir suras, ir aš tada būsiu išmokytas važiuoti į kitą miesto galą. Ir ko žmogus dėl pilvo nepadarai! Tik nežinau, ar aš būsiu labai patenkintas, nes mažoje parduotuvėje ir pasirinkimas mažas. Yra ir kita priežastis, dėl kurios reabilitatoriai kažin ar kalti - štai kaip man atsitinka tvarkytoje ir pertvarkytoje brailinės parduotuvėje. Vos tik spėju peržengti parduotuvės slenkstį, man ir šaukia: "Ko norėsite?" Aš ir sakau: "Duonos, sviesto, grietinės, dešrelių..." Daugiau ko nors prašyti ir bijau, nes, vos tik pasakysiu, paprašysiu žuvies ar dešros, vėl pasigirs: "Kokios?" O aš juk nežinau, kokios dešros ten yra ir ar žuvies ten yra. Be to, nieko naujo aš ten nusipirkti ir negaliu. Tai ir pasakykite, gudruoliai reabilitatoriai, ar man nieko daugiau ir nereikia? Kažkoks gudruolis yra pasakęs, kad nematantysis privalo apriboti savo poreikius. Vadinasi, reikia mažiau valgyti, mažiau vaikščioti, visko po mažiau. O jeigu nori ko daugiau - reabilituokis pats. Aš ir reabilituojuosi atsimušdamas čia į "Maksimą", čia į "Mediją", o kartais ir į "Pigiau grybo" ar net į "Taupą". Joneli, Joneli, praregėk ir į jokią parduotuvę atsimušinėti nereikės! O reabilitatoriai ar praregės?!

P. S. Aš dar ir pasiklausiau Adolfo Venckevičiaus, kaip čia iš tikrųjų yra, o anas šitaip paaiškino: "Reabilitatoriai, man rods, visi regintys - kam jiems dar praregėti, tik jie patys, matyt, į parduotuves nevaikšto, todėl ir akluosius pagal individualias programas vienodai temoko nueiti iki parduotuvės, o tada toliau tegu reabilituojasi patys."

Manau, kad čia A. Venckevičius neįtiko nei akliesiems, nei reabilitatoriams!

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]