NAUJOS KNYGOS
Gražina SPUDIENĖ
LINKĖJIMAS NEPRARASTI VILTIES
Tik vieneri metai praėjo nuo rašytojo Vaclovo Areimos romano "Paklydusi dvasia" pasirodymo, o į skaitytojo namų duris jau beldžiasi nauja knyga. Ją turbūt reiktų traktuoti kaip ankstesniojo romano tęsinį. "Šviesa tunelyje" - šitaip rašytojas pavadino pastarąjį savo kūrinį.
Romano siužetas apima ilgoką pagrindinio personažo Vinco Arimanto, gyvenimo kelią "pradėjusio" knygoje "Paklydusi dvasia", biografinį laiką. Veikėjas, užvėręs internatinės mokyklos duris, patenka į visiškai svetimą jam pasaulį - erdvę, kurioje tenka susigaudyti jau pačiam. Ribinis laikas jaunuolio gyvenime: pirmieji savarankiški sprendimai, ieškant savosios vietos. Vincui, rodos, neblogai sekasi. Įveikęs ne vieną kliūtį, jis baigia universitetą, sėkmingai dirba, tvarko savo buitį, pamažu kyla karjeros laiptais. Sakytum, tipiškas sovietinis visuomenės žmogaus gyvenimo kelias. Tačiau ne jis rašytojo dėmesio centre. Vinco kasdienybė tėra fonas, padedantis išryškinti romano pagrindinę mintį. Nepalankus jaunam žmogui istorinis laikas (6-7 dešimtmečiai) lemia Vinco vidinę dramą. Rašytojas siekia parodyti ilgą veikėjo kelionę į SAVE - brendimą, ieškojimus ir klystkelius, nulemtus istorinių sąlygų.
Chaotiškas pasaulis, kuriame bando įsitvirtinti Vincas, yra svetimas jautrios prigimties, poetiškos sielos jaunuoliui. Analitiškas rašytojo žvilgsnis užgriebia visas aštriąsias to pasaulio briaunas. Ironiškas, kritiškas požiūris į jį ryškus dažname romano epizode. Parodoma, kaip mąstantis jaunas žmogus negali patikėti, jog "Lenino figūra su iškelta ranka - lyg kelrodė žvaigždė, rodanti aukštų siekių kryptį". "Greta aikštės riogsantis kalėjimas" sako: čia "gali pakliūti nesilaikydamas vado rodomos krypties". Melo, netikrumo atmosfera gniuždo ir pagrindinio veikėjo dvasią. Sutrikęs po kelių tokio iškreiptų vertybių pasaulio skaudžių pamokų, jis suvokia: norint išlikti, reikia "gyventi tiktai šia diena", stengiantis "imti iš likimo lėkštės tai, kas tą dieną ant jos padėta". Toks požiūris į būtį Vincui yra svetimas, todėl bandydamas "atsikratyti graužaties kirmino" jis, kaip ir ne vienas jo draugas, ramybės ieško atsitiktinių moterų glėbyje, skaidriosios taurelėje - vienadieniuose malonumuose. Dėl to veikėjas nuolat išgyvena būseną "lyg eitų kažkokiu tuneliu". Laikmečio sąlygų priverstas išduoti savo prigimtį, idealus, Vincas pasmerkia save nuolatinei savigraužai - klaidžiojimui tamsoje. Ieškodamas išeities jis daro naujų klaidų, klumpa ir vėl keliasi. Ir tik romano pabaigoje jis išvysta ŠVIESĄ: atsiranda vilties įveikti dvasinę sumaištį, surasti ramybę - įprasminti savo egzistenciją.
Pagrindinio veikėjo vidinės harmonijos siekį pabrėžia ir nuolat pasikartojantis mėnulio pilnaties įvaizdis. Tolimas, bet esantis, šviečiantis iš aukštybių mėnulis tampa trokštamos gyvenimo pilnatvės simboliu. Daug kartų pasielgdamas ne pagal sąžinės balsą, išdavęs ir išduotas Vincas kreipia žvilgsnį į dangų - kaip palaimingos ramybės erdvę.
Vaclovas Areima, žmogaus gyvenimo kelią, pastangas įprasminti savo būtį metaforiškai pavadinęs tuneliu, skatina skaitytoją nepasiklysti jame, stengtis ieškoti ŠVIESOS - išeities. "Ji tikrai yra!" - sako autorius. Tereikia neprarasti Vilties ir Tikėjimo.
Ištrauka iš V. Areimos romano "Šviesa tunelyje"
Smarki liūtis, įvijusi juos į kavinę, pagaliau liovėsi. Nuo šiltos žemės kilo rūkas. Jis vis tirštėjo. Netrukus visa aplinkui skendėjo migloje. Ji tarsi naktiniai marškiniai dengė po audros nutilusį kurortą. Gatvės buvo tuščios. Tik juodu šlepsėjo per balas, traukė į plaučius ozono pripildytą orą. Gėrėjosi tyla, kuri po kavinės triukšmo buvo tokia miela ir geidžiama. Nesitarę pasuko Birutės kalno link. Pažliugusiu taku užlipo aukštyn. Visi suoliukai ir akmeninė tvorelė, kur jie mėgo sėdėti, buvo šlapi. Pastovėjo klausydamiesi bangų mūšos, nuo medžių kapsinčių lašų teškenimo ir garsaus lakštingalos giedojimo.
- Čia taip gera, Vincai. Reikėtų surasti vietą, kur galėtume atsisėsti.
- Ir aš taip manau, Birute. Einam į pavėsinę. Gal ten užtiksim kokią sausą vietelę.
Ten iš tiesų rado sausesnę vietelę. Atsisėdę ant drėgno suolelio toliau gėrėjosi šilta vasaros naktimi. Vincas, švelniai glostydamas Birutę, per suknelės iškirptę palietė jos krūties kraštelį ir tarsi ko išsigandęs staiga atitraukė ranką. Tą pačią akimirką jis prisiminė, jog taip elgėsi ir tada, kai pirmą kartą gulėjo su Jane. Tuomet ranką nuo karštos krūties atitraukė dėl drovumo. Dabar tokį judesį padaryti vertė kita priežastis.
Birutė, tarsi nieko nebūtų įvykę, padėjo Vincui ant peties galvą ir ėmė deklamuoti jo eilėraštį:
Čia jokio džiaugsmo nerandu,
Taip visa rūškana, neaišku...
Vincas neapsakomai nustebęs klausėsi, paskui paklausė, kada ji spėjo išmokti jo eilėraštį.
- Kai tu išėjai pas akių gydytoją, aš pasiėmiau iš stalčiaus tavo sąsiuvinį ir viską, ką jame radau, nusirašiau. Tas eilėraštis, kurį dabar deklamavau, tada man labiausiai sugraudino širdį, nes buvau ką tik gavusi žinią apie mamos ligą. Tu turbūt už tai ant manęs nepyksti?
Užuot atsakęs Vincas stipriau priglaudė prie savęs Birutę.
- Ar tavo mama graži?
- Graži. Savo išvaizda gerokai lenkia bendraamžes. Turbūt taip yra dėl to, kad visą laiką dirbo su jaunimu. Jaunystėje buvo kelių internatų auklėtoja. Iki ligos - pradinių klasių mokytoja. Be to, ji labai prisižiūri. Net į artimiausią krautuvę neišeina bet kaip apsirengusi. Kai kartą jos paklausiau, prieš ką ji taip puošiasi, juokdamasi atsakė: "Negali, dukrele, žinoti, kur ir kada sutiksi jaunystės laikų meilę".
Po šitų žodžių Vincas vos neprasitarė, ką taip kalbėdama turėjo galvoje jos mama. Tačiau susilaikė. Bijojo apsikvailinti. Nors daug dalykų sutapo, vien tuo negalėjo tenkintis. Iš patirties žinojo, kad atskirų žmonių gyvenimuose yra labai daug panašumų. Turėdamas tai mintyse, jis tvirtai pasakė:
- Aš vis dėlto norėčiau aplankyti tavo mamą.
- Jau sakiau, kad ji svetimų žmonių matyti nenori. Nesiveržk, Vincai, per jėgą, nes tai gali pabloginti jos sveikatą. Jei operacija bus sėkminga, tada galėsi nueiti.
- Ar ji taip blogai atrodo, kad bijo žmonių? - spyrėsi Vincas.
- Ramiai gulėdama ji nepanaši į sunkią ligonę. Liga matyti tada, kai ji prasižioja. Nudrimba apatinis žandikaulis... Dėl to jos kalba negraži ir sunkiai suprantama. Pavalgyti be kito pagalbos irgi negali.
- Kada operuos? - paklausė nusiminęs Vincas.
- Kitos savaitės vidury.
Nulipę nuo kalno jie ėjo tylėdami. Atskriejęs iš rytų pusės vėjas pamažu sklaidė rūką. Iš pradžių išniro medžių viršūnės, paskui - namų stogai. Netrukus sudriskusių debesų properšose sužibo žvaigždės.
Staiga Vinco galvon šovė nuostabi mintis ir jis tuojau ją pagarsino:
- Tu man parūpinsi baltą chalatą ir gydytojo kepuraitę. Taip apsitaisęs aš galėsiu pamatyti tavo mamą. Prieš tai jai papasakosi, kad į Palangą yra atvykęs naujas daktaras, kuris gydo rankomis, iš kurių eina stebuklinga srovė... Pati žinai, kad dažnas įsitikinimas - stipresnis už vaistus... Kadangi, kaip sakei, ji operacijos labai bijo, mūsų nekaltas melas gali išeiti į gera.
Birutei Vinco sumanymas patiko ir ji pažadėjo padaryti viską, ko reikės.
Po dviejų dienų "garsusis daktaras" jau žingsniavo ligoninės koridoriumi. Situacija jo vizitui pasitaikė palanki - ligonė dvivietėje palatoje gulėjo viena.
Ties nurodytom durim Vincas sustojo ir sutartu ženklu pabeldė. Viduje pasigirdo skubūs žingsniai. Birutė, išvydusi Vincą su tokia uniforma, nusišypsojo ir vėl dingo už durų. Po valandėlės vėl pasirodė.
- Gali užeiti, - pasakė tyliai. - Ji tavęs laukia.
Nors Vincas buvo pasirengęs, širdis krūtinėje plakė per smarkiai. Pirmiausia mintyse pasikartojo, ką darys, jei palatoje ras ne tą, ką tikėjosi. Paskui, pažvelgęs į Birutę, sėdinčią ant palangės, ryžtingai pravėrė palatos duris.
Janę jis pažino iš karto. Nors praėjo nemažai laiko, ji buvo nelabai pasikeitusi. Tik visada rausvi skruostai dabar buvo pablyškę, apatinė lūpa - mažumėlę suskeldėjusi. Žiūrinčios į jį akys skleidė anų dienų šilumą.
Pirmą akimirką ji nepažino, kas atėjo. Matė tik gydytojo rūbu vilkintį žmogų. Tik tada, kai Vincas palinko prie jos veido, ėmė tankiai mirksėti, taip norėdama sustabdyti ašaras, bet, kai Vincas prilietė savąsias prie jos lūpų, keli skaidrūs karoliukai nuriedėjo jaudulio parausvintais skruostais.
Prisėdęs ant lovos krašto jis švelniai glostė jos galvą, ant pagalvės išdrikusius plaukus ir nežinia kelintą kartą tvirtino, kad jinai greitai pasveiks. Janė bandė kažką jam pasakyti, bet iš burnos išsprūdo gerklinis balsas ir ji toliau gulėjo tylėdama. Tik iš akių Vincas suprato, kad ji džiaugiasi jo apsilankymu.
Už durų kažkas subrazdėjo. Vincas suprato, jog ten - Birutė.
- Pakviesti ją? - paklausė atsistodamas.
Janė linktelėjo...
Kai Vincas su Birute greta vienas kito stovėjo prie ligonės lovos, Janės akys šypsojosi, nes šypsenai nušvisti veide trukdė liga...
Palikęs palatoje gydytojo apdarus, Vincas išskubėjo į Palangą, kur jo laukė Stasys.
Dvi dienas iš eilės smarkiai lijo. Tik trečiosios vakare vėjui pasisekė debesis suvaryti virš jūros, iš kur jie kiekvieną akimirką galėjo sugrįžti.
Vincas neišgirdo, kada Birutė įžengė į kambarį, nes Stasys tuo metu grojo Oginskio polonezą "Atsisveikinimas su tėvyne". Atsisukęs pamatė gražų veidelį su šypsena lūpose.
Pagyrusi Stasį už gražią muziką, Birutė pasiūlė pasivaikščioti pajūriu.
- Jei jūs ne prieš ir aš kartu su jumis eisiu. Po dviejų dienų sėdėjimo kambaryje reikia mažumėlę prasivėdinti.
- Puiku! - šūktelėjo Birutė. - Juolab kad už durų laukia dar viena panelė.
- Kai žmona už kelių šimtų kilometrų, - šukuodamasis plaukus kalbėjo Stasys, - galima ir su panelėmis pabendrauti.
Toji kaštonplaukė, rudaakė su gražia tiesia nosyte panelė buvo jaunesnioji Birutės sesuo Asta. Po susipažinimo ceremonijos visi keturi patraukė į pajūrį. Priekyje ėjo Vincas su Asta, jiems iš paskos - Stasys su Birute. Šnekėjosi apie muziką, lietų, žaibo sukeltą gaisrą ir dar daug apie ką. Vienu momentu Stasys pasiteiravo, kaip jaučiasi merginų mama.
- Po to, kai jūsų draugas ją aplankė, ėmė sparčiai sveikti, - linksmai čiauškėjo Asta. - Gydytojas šiandien sakė, kad operuoti tikriausiai nebereikės.
- Tai bent naujiena! - stebėjosi Stasys. - Nežinojau, kad Vincas ne tik pats gydosi, bet ir kitus gydo...
Kai ketvertukas nuo draudžiamos zonos grįžo prie tilto, Asta pasakė, jog jai laikas važiuoti į ligoninę pas mamą. Birutė su Vincu palydėję Stasį, kuris prieš miegą norėjo dar pagroti, sugrįžo į pajūrį. Vincui labai rūpėjo sužinoti, ką Janė kalbėjo savo dukrai, kai paliko jas vienas. Po ilgų vaikštynių abu buvo pavargę, todėl atsisėdo ant suolelio. Dangus virš galvų buvo jau visai giedras, bet virš jūros vis tebekabojo grėsmingi debesys. Ties horizontu jie siekė vandenį.
Valandėlę juodu sėdėjo tylėdami ir žiūrėjo į rimstančią po audros jūrą. Paskui Vincas paklausė, ką juodvi su mama kalbėjosi, kai paliko jas vienas.
- Mama buvo labai patenkinta ir sakė, kad pasveikusi daug ką papasakos. Tave liepė mylėti kaip tėvą, bet aš taip nenoriu.
Po trumpos tylos iš Vinco krūtinės su giliu atodūsiu išsiveržė vienintelis žodis:
- Teks.
Tuo tarpu ties horizontu staiga pasirodė saulė. Juodų debesų fone ji švietė kaip didelis žiburys tamsaus tunelio gale.
