ŠVIETIMAS IR REABILITACIJA
Alvydas VALENTA
ŽMOGUS IR JO NEGALĖ
REABILITACIJA IŠ ARTI
Yra žodžių, sąvokų, lydinčių mus visą gyvenimą arba bent jau didžiąją jo dalį. Akliesiems toks stebuklingas žodis - reabilitacija! Ginčijamės, diskutuojame, kuriame vis naujus modelius. Gal kitaip ir negalima: ginčuose gimsta tiesa, tačiau žmogus netikėtai apanka ir net tokia sudėtinga, daug rašalo ir daug popieriaus "suvalgiusi" sąvoka kaip "reabilitacija" įgauna labai konkrečią prasmę: orientavimasis artimiausioje aplinkoje, elementarūs buities įgūdžiai, baltoji lazdelė, kelias iki artimiausio šiukšlių konteinerio, parduotuvės ar vaistinės.
Apie tokią "pirmapradę" reabilitaciją kalbamės su dviem Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro (LASUC) socialinio ugdymo skyriaus tiflopedagogėmis - Jūrate Jakštiene ir Vesta Galčiene.
J. Jakštienė. Lankau neseniai apakusius žmones, juos mokau buities įgūdžių, orientacijos ir mobilumo. Neretas atvejis, kad ateini pas žmogų, surandi kontaktą, viskas lyg ir gerai, bet pradedi justi pasipriešinimą iš šeimos narių. Tas pasipriešinimas ir spaudimas dar labiau sustiprėja, kai žmogui pasiūlai atvykti į mūsų centrą. Priežastis labai paprasta: neregiui panorus pas mus atvykti, jo artimiesiems dažnai ima atrodyti, kad iškils daugiau problemų negu tada, kai tas neregys sėdės namuose nieko neveikdamas, kitiems šeimos nariams nepadėdamas, bet ir netrukdydamas. Žmogų reikės į centrą nuvežti, parsivežti - gal net kelis kartus. Galima pastebėti lyg ir dėsningumą, kad dažniau į LASUC nenori leisti žmonos savo vyrų, o ne, pavyzdžiui, vaikai - tėvų ar atvirkščiai. Neseniai turėjau atvejį, kai žmona nenorėjo, kad vyras eitų į lauką mokytis vaikščioti su baltąja lazdele, nes pamatys kaimynai. Ilgiau pabendravusi pradėjau suprasti, kad kaimynai iš tikrųjų čia niekuo dėti. Tiesiog ieškoma priežasčių, kaip to neregio neišleisti iš namų, nes, kol jis sėdi kambaryje, artimiesiems lyg ir mažiau problemų, negu tada, kai išeis į gatvę. Patys neregiai paprastai atsisako tiflopedagogo paslaugų, kai apanka būdami jau vyresnio amžiaus ir nėra būtino poreikio ko nors nauja išmokti. Atvejų, kad atsisakytų darbingo amžiaus žmonės, nedaug, nors irgi pasitaiko. Žmonės bijo bendrauti, įsileisti į namus nepažįstamą žmogų, nors šalia esančiam reginčiajam ir parodau savo dokumentus, paaiškinu, iš kur esu ir kodėl pas juos atvykau. Viena pagyvenusi moteris lyg ir sutiktų atvykti į mūsų centrą, tačiau pirma nori įsitikinti, kad nesame baptistai ar kokie kiti sektantai ir kad neversime atsisakyti Dievo. Primygtinai neklausinėjau, tačiau aišku, kad moteris nuo sektantų yra skaudžiai nukentėjusi ir dabar jų bijo.
V. Galčienė. Reabilitacijos ir mobilumo mokau Vilniaus ir Alytaus apskrityse gyvenančius akluosius. Praėjusią vasarą aplankiau turbūt 12 ar 13 tokių žmonių. Kad griežtai atsisakytų ( "Ne, jokia reabilitacija mums nereikalinga") - tokių atvejų praktiškai nebuvo. Buities įgūdžių, mobilumo dažniausiai nenorima mokytis todėl, kad žmogus gyvena ne vienas - su žmona arba su vyru ir sutuoktinis už jį padaro tai, ką reikia. Tokie žmonės taip ir sako: "Aš dabar gyvenu su žmona arba su vyru - kur reikia, nueiname kartu, o kai gyvenimas privers, tada ir mokysiuosi". Kalbi, aiškini, kad gali ateiti laikas, kai to vyro ar žmonos šalia neliks ir vis tiek reiks mokytis, bet tai daugiau teoriniai argumentai, ir, kol gyvenimas neprispaudžia, jie veikia sunkiai. Šiuo metu Alytuje mokau vaikščioti su baltąja lazdele visiškai nematančią moterį. Moteris gyveno su vyru, kuris jai visur padėdavo. Bet vyras prieš metus numirė ir neregė liko viena. Kai ją aplankiau, sakėsi, kad jau pati ruošėsi į mus kreiptis pagalbos. Jau išmokome su lazdele išeiti į lauką, nueiti iki artimiausio konteinerio ir išpilti šiukšles. Dabar mokysimės nueiti iki parduotuvės ir vaistinės.
PUSMETIS AKLUMO NELAISVĖJE
Tą dieną, kai kalbėjomės su dviem minėtomis tiflopedagogėmis, į LASUC socialinio ugdymo skyrių buvo atvykę du neregiai: Anatolijus Andrijenko (pokalbis su juo jau buvo spausdintas "MŽ", Nr.3) ir Artūras Juodis, su kuriuo ir šnektelėjome apie šį bei tą. Artūras - jaunas žmogus, dar tik vos perkopęs per trisdešimt. Nuo 13 metų serga cukriniu diabetu, o nemato tik pusmetį. Tą pusmetį Artūras apibūdina šitaip: "Aišku, buvo smūgis. Kai mačiau, pats galėjau skaityti, žiūrėti televizorių, vairuoti mašiną, kažkaip prisitaikiau. Morališkai labai palaikė tėvai, žmona. Supratau, kad esu ne visiškas bejėgis, kad reikia kažką daryti. Juo labiau, kad auga trys vaikai - išglebti, pasiduoti negalima." Savo darbinę karjerą Artūras pradėjo nuo prekybos, paskui - nekilnojamo turto agento. Dar vėliau dirbo vadybininku, o prieš apakdamas - vienos uždaros akcinės bendrovės direktoriumi. Iš firmos Artūro niekas varu nevarė - supratęs, kad regėjimas nepaliaujamai silpnėja, išėjo pats. Kadangi UAB, kuriai Artūras vadovavo, nuomavosi patalpas Vilniuje, Naugarduko g. 91, apie Aklųjų ir silpnaregių sąjungą pašnekovas jau šį tą žinojo, tačiau kreipėsi į ją tik rugsėjo pabaigoje. MSEK suteikus I invalidumo grupę, iškart buvo nusiųstas į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą. Nukrypstant šiek tiek į šalį reikėtų pastebėti, kad LASS Vilniaus ir Alytaus apskričių tarybos "mašina" suveikė greitai ir sklandžiai. Kaip sakė pats Artūras, į LASS anksčiau nesikreipęs todėl, kad psichologinės pagalbos iš šalies nereikėję - padėję tėvai, žmona. Jį labiau dominanti techninė parama, kurią ši organizacija galėtų suteikti: magnetofonas knygoms skaityti, pačios garsinės knygos, kompiuteris. Baltosios lazdelės į rankas Artūras kol kas dar nebuvo paėmęs - pirmą kartą tai padarys tikriausiai tik LASUC socialinio ugdymo skyriuje. Nemano, kad tada, kai į gatvę su ja teks išeiti vienam, jaus didelį nepatogumą ar pernelyg varžysis: "Reiks ir išeisiu, nieko čia neišgalvosi ir nepakeisi. Gyvenimas nesibaigė." Matydamas Artūras vairavo mašiną, gyveno judrų dinamišką gyvenimą, kaip pats sako, vienoje vietoje ilgai neištverdavo. Netekus regėjimo viskas, suprantama, pasikeitė: žmogus ne tik negali vairuoti automobilio, bet ir savarankiškai vaikščioti, todėl labai sumažėjo ir fizinis jo aktyvumas. "Paskutinį pusmetį praleidau namuose - nueini į virtuvę, pavalgai, parūkai, praktiškai ir viskas. Jaučiu, kad aptingau, pradėjo skaudėti kojas. Gyvenu antrame aukšte, tačiau, kad prasivaikščiočiau, kartais specialiai užlipu aukščiau ir leidžiuosi žemyn." Pašnekovas labai apsidžiaugė sužinojęs, kad Vilniuje akliesiems yra sudarytos galimybės lankyti baseiną ar kitaip pasportuoti. Matyt, nereikia įrodinėti, kad fizinis aktyvumas reikalingas kiekvienam žmogui - tam, kuris visą dieną sėdi namuose, jis kelissyk reikalingesnis. Tai akivaizdžiai patvirtina ir pradėjusios skaudėti Artūro kojos. O mes sau dar kartą užduokime klausimą, ar tikrai padarome viską, kad visa reikalinga informacija, kurios šiaip jau turime nemažai, tikrai pasiektų tuos, kuriems ji skirta? LASS, daugelis kitų aklaisiais besirūpinančių organizacijų bei įstaigų yra išleidusios savo informacinius leidinius - ar taip sunku juos surinkti, sukomplektuoti ir kiekvienam naujam organizacijos nariui įteikti? Ar neatėjo laikas pagalvoti ir apie specialią, šiam reikalui skirtą garso juostelę? Mums, organizacijos senbuviams, daugiau negu akivaizdu, kad aklųjų sportiniu gyvenimu rūpinasi Lietuvos aklųjų sporto federacija, kad verslo reikalus kuruoja Fondas M95, kad yra biblioteka, kurioje galima gauti garsinių, brailio, o dabar jau ir elektroninių knygų ir t.t. Bet ar aiškios visos šitos "tiesos" žmogui, tik pravėrusiam mūsų organizacijos duris?
