SOCIALINĖS ĮSTAIGOS
Sigitas ARMONAS
KURIASI DIENOS CENTRAI
Per šiuos metus LASS, aptarusi rajonų organizacijų veiklos perspektyvas su savivaldybėmis, įsteigė 10 aklųjų ir silpnaregių dienos centrų. Dabar Lietuvoje jau yra įvairiais pavadinimais 15 centrų, kurie teikia socialines paslaugas LASS nariams, sutrikusio regėjimo vaikams, jų tėvams. Daugiausia tai LASS viešųjų įstaigų - apskričių tarybų - filialai rajonuose. Kaip savarankiška LASS viešoji įstaiga veikia "Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centras" Vilniuje, kartu su rajono savivaldybe įsteigtas Biržų aklųjų ir silpnaregių dienos centras, Alytaus centras - kartu su Kurčiųjų ir Invalidų draugijomis. Kėdainiuose ir Šalčininkuose savivaldybės įsteigė neįgaliųjų dienos centrus, į kurių veiklą įtrauktos ir šių rajonų LASS organizacijos, rajonų pirmininkės įdarbintos darbui su aklaisiais.
Kas tai per naujovė? Vienaip - didelė, kitaip - nieko ypatingo. Kryptingai teikti savo nariams socialines paslaugas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga pradėjo lygiai prieš 40 metų įsteigusi tarprajonines valdybas, kurios pamažu įsteigė savo padalinius bemaž visuose rajonuose. Taip buvo sukurtas paslaugų teikimo tinklas, į kurį dar įėjo tarprajoniniai kultūros namai bei biblioteka. Gerokai aplamdytas pertvarkos vėjų, toks tinklas išliko iki šių dienų. Skirtumas tik tas, kad dabar paslaugos LASS nariams teikiamos ne LASS, o valstybės biudžeto, savivaldybių ar įvairių fondų lėšomis, parengus tikslines programas. Pasikeitė miestų ir rajonų organizacijų darbas - jos integruojasi į savo rajono socialinę struktūrą, glaudžiai bendradarbiauja su savivaldybėmis ir kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis.
1996 metų spalio mėnesį buvo priimtas Socialinių paslaugų įstatymas, kuriame buvo apibrėžta socialinių paslaugų (pagalbos asmenims suteikimas nepiniginėmis formomis) samprata, teikimo tikslai, atvejai bei teisės jas gauti. Vėliau patvirtinus socialinių paslaugų katalogą, tapo aišku, kad LASS miestų bei rajonų tarybos yra svarbiausios paslaugų teikėjos regėjimo negalios žmonėms. Mums tik reikėjo prisitaikyti ir įsijungti į naująjį Lietuvos socialinių paslaugų teikimo modelį, tik taip atsirado galimybė gauti finansavimą regioninių organizacijų veiklai.
Pirmieji pradėjo vilniečiai, laimėję Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos paskelbtą konkursą socialinių paslaugų infrastruktūrai plėsti ir 1999 m. pavasarį Vilniuje atidarę Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centrą, kuriam buvo perleista daugelis iki šiol apskričių bei miesto tarybos vykdytų socialinių funkcijų. Tą pavasarį Vilniaus ir Alytaus apskričių taryba tapo ir Šalčininkų neįgaliųjų dienos centro bendrasteigėja. Šiuo metu daugiausia aklųjų ir silpnaregių dienos centrų turi Vilniaus ir Alytaus bei Panevėžio ir Utenos apskričių aklųjų ir silpnaregių organizacijos.
Jeigu daugelis centrų yra tik naujokai ir jiems apie savo sėkmes ar nesėkmes dar ankstoka kalbėti, tai kėdainiečiai, šalčininkiečiai ir vilniečiai jau ir patarimų gali duoti, nes centrų teikiamą pagalbą žmonėms jau spėjo pajusti. Šalčininkiečiai savo centro kitaip ir nevadina kaip namais. Džiaugiasi, kad juose jauku, patogu ir gera. Ar begali būti geresnis LASS Šalčininkų rajono tarybos pirmininkės J. Davidovič ir Dienos centro neįgaliesiems direktorės K. Kolendo darbo įvertinimas?
Dienos centruose kaip ir anksčiau teikiama įvairi informacija, regėjimo negaliai kompensuoti pagalba, padedami išspręsti įvairūs "valdiški" reikalai, vyksta kultūriniai renginiai, įvairi meno mėgėjų, tautodailininkų veikla. O nauja - tai buitinė pagalba. Žmonės čia gali apsikirpti, išsiskalbti, išsimaudyti, išsikviesti pagalbą į namus sutvarkyti butą ar suleisti vaistų. Daugelyje centrų teikiamos masažo paslaugos, Vilniuje - dar ir akupunktūros, juristo. Ir visa tai veltui. Kai kur imamas simbolinis vieno lito mokestis. Tai iš tikrųjų didelė pagalba nepinigine išraiška, tik kartais mes to nenorime pripažinti, įvertinti. Bet kuo toliau, tuo daugiau žmonių ta pagalba naudojasi.
Pirmųjų dienos centrų įsteigimas - didelio darbo pradžia. Žinant, kad Lietuvoje turime daugiau nei keturiasdešimt miestų ir rajonų organizacijų, tokių ir panašių centrų steigimas - svarbus ir neatidėliotinas uždavinys. Dar ne visos apskričių tarybos, miestų ir rajonų organizacijos yra tinkamai pasiruošusios šiam darbui. O reikėtų nedelsti ir ryžtingai jo imtis.
Su apskričių organizacijų vadovais šių metų vidury aptarėme centrų steigimo strategiją ir realias galimybes kiekviename mieste ar rajone. Nors situacija visuose miestuose ir rajonuose skirtinga, ir sąlygos centrams steigti nevienodos, tačiau tvirtai sutarėme, jog socialinių paslaugų teikimas, aktyvus mūsų pačių dalyvavimas šiame darbe, glaudus bendradarbiavimas su vietos valdžia - mūsų organizacijos gyvybingumo, svarbos ir veiklos garantas.
