TAI ĮDOMU

 

ELGETOS - ŽVILGSNIS PRAEITIN


Elgetavimas - neatsiejama žmonijos kultūros dalis. Šis socialinis reiškinys atsirado labai labai seniai. Vystantis, tobulėjant visuomenei, kito ir elgetavimas. 1992-1998 metais šiuo reiškiniu pradeda domėtis profesionalūs istorikai, viena iš jų - Rima Praspaliauskienė. Ši istorikė pradėjo rinkti duomenis apie marginalines, t.y. paribio, gyventojų grupes. Kai kurie istorikai būtent taip jas ir vadina. Tai yra tos visuomenės grupės, kurių gyvenimo būdas buvo kitoks nei visos visuomenės. Šioms grupėms priskiriama vidutiniškai 10 proc. gyventojų. Elgetos - būdingiausia marginalinė visuomenės grupė. Be elgetų, marginalinėms grupėms priskirtini valkatos, nusikaltėliai, įvairiausi sektantai, homoseksualai, prostitutės. Rima Praspaliauskienė 1998 m. parašė ir apsigynė disertaciją tema "Marginalinės visuomenės grupės Lietuvoje XVIII a. pabaigoje - XIX a. pirmojoje pusėje". Šia tema išleido ir monografiją. Istorijos mokslų daktarė sutiko papasakoti apie tuometinius elgetas, kurių didžiąją dalį sudarė neįgalieji, tarp jų ir neregiai.

Senos elgetavimo tradicijos

Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose jau viduramžiais užtinkame nemažai duomenų apie elgetas. Anuomet elgetos buvo skirstomi į tikruosius ir apsimetėlius, t.y. apsišaukėlius. Europoje šis skirstymas siejamas su reformacijos pradžia, kai buvo pradėta keisti socialinės apsaugos sistemą. Tikrųjų elgetų grupei priskiriami žmonės su negale: neregiai, kurtieji, luošiai, senukai. Tokiems elgetoms buvo raginama padėti. Šia kryptimi intensyviai buvo šviečiama visuomenė.

Lietuvoje elgetomis susidomima viduramžiais. Žygimantas Augustas XVI a. patvirtino elgetų cecho nuostatus. Čia kalbama apie tikruosius elgetas. Dokumente minimi tik Vilniaus miesto elgetos. Cechas reguliavo elgetų tarpusavio santykius, skirstė elgetavimo vietas, saugojo vietinius elgetas nuo konkurentų iš kitų miestų. Iš tikrų elgetų buvo renkami botagininkai, turėję botagais vaikyti nevietinius elgetas bei apsimetėlius. Kiekvienas elgetų cecho narys turėjo savo elgetavimo vietą. Kitur elgetauti buvo griežtai draudžiama. Neregiai turėjo teisę elgetauti prie bažnyčios durų. Elgetų cechas saugojo miestą nuo įvairiausio plauko perėjūnų, dažniausiai platinusių užkrečiamas ligas, ypač venerines. Didžiausią pavojų keldavo agresyvūs elgetos, kurie jėga braudavosi į miestelėnų namus. Atsiradus elgetų cechui, iš dalies šio pavojaus nebeliko. Deja, elgetų cechas veikė neilgai.

XVIII a. pabaigoje įkuriama Špitolių komisija, kuri privalėjo rūpintis elgetomis ir spręsti jų socialines problemas. Špitolių komisijos dėka atsirado pirmosios špitolės. 1805 m. pirmuosius špitolių nuostatus parašė Jurgis Pabrėža.

Špitolės - tikrų elgetų buveinė

Špitolę galima būtų sulyginti su dabartiniais globos namais. Tai didelė patalpa arba namelis šalia bažnyčios. Špitolė turėjo globėjų tarybą, sudarytą iš vietinės bendruomenės: dvarininko, valdžios pareigūno, valstiečių atstovo ir dvasininko. Globėjų taryba organizuodavo vadinamus "stalus", kur gyventojai špitolės reikmėms sunešdavo aukų: maisto, apavo, drabužių, kartais ir pinigų. Špitolė turėjo savo vyresnįjį, renkamą iš pačių špitolninkų. Vienoje špitolėje gyvendavo ne daugiau kaip 20-30 žmonių. Dažniausiai gyvendavo apie 10. Lietuvoje XVIII a. pabaigoje -XIX a. pradžioje buvo apie 700 špitolių, daugiausia - Žemaitijoje.

Į špitoles patekdavo įvairiai. Dažniausiai gyventojai, ypač valstiečiai, atveždavo neįgalų šeimos narį, kurį patys retai tegalėdavo išlaikyti. Keliaujančių elgetų sulaikydavo policininkai ir prievarta pristatydavo į špitolę. Iš špitolės galima būdavo išeiti savo noru. Elgeta špitolėje pirmiausia turėdavo atsisakyti elgetavimo. Elgetauti buvo griežtai draudžiama. Būdavo ir išimčių. Tai šventadieniai arba kai špitolė nesudurdavo galo su galu. Didesnę dalį surinktų pinigų elgeta privalėdavo atiduoti špitolei. Į špitoles buvo priimami tik tikrieji elgetos. Norint atskirti tikrus elgetas nuo apsimetėlių, didžiuosiuose Lietuvos miestuose buvo tikrinami visi elgetaujantys. Juos apklausdavo ir būdavo padedama tik tiems, kurie iš tiesų negalėdavo išsimaitinti kitokiu būdu. Visi kiti buvo varomi iš miestų.

Didesnę špitolių kontingento dalį sudarydavo neregiai ir luošiai. Špitolėse gyveno ir senyvo amžiaus žmonių, neturinčių, kas jais rūpinasi. Čia gyveno ir vyrų, ir moterų. Taigi špitolėje buvo du galai - vyrams ir moterims. Tuoktis nebuvo griežtai draudžiama, taigi špitolėse gyveno ir šeimų, kurios turėdavo atskirus kambarius, augindavo vaikus.

Špitolių gyventojai turėdavo ir įsipareigojimų: pagal savo išgales privalėjo dirbti špitolių daržuose ar pagalbiniuose ūkiuose. Neregiai prižiūrėdavo vaikus, sunkiai sergančius ligonius, vydavo virves, plėšydavo plunksnas, nagingesni - pindavo krepšius. Kita pareiga - skambinti varpais, patarnauti bažnyčioje, melstis. Jie privalėjo skalbtis savo drabužius, tvarkyti špitolės aplinką. Špitolės gyventojams vartoti alkoholį buvo griežtai draudžiama.

Tikrieji elgetos

Kur špitolių nebuvo, ten tikrieji elgetos galėjo vaikščioti ir elgetauti. Tokie elgetos turėjo specialų dokumentą, kur buvo įrašytas vardas, pavardė, kaimas, parapijos kunigo ar klebono išduotas leidimas elgetauti.

Tikriesiems elgetoms dažniausiai būdavo paskiriami trys parapijos kaimai elgetauti, t.y. vidutiniškai 60 dūmų - kaimiečių namų. Mieste elgetos turėdavo kelias gatves. Kitur elgetauti buvo griežtai draudžiama. Išimtis - religinės šventės. Per atlaidus elgetos galėdavo elgetauti nedraudžiami. Tikrąjį elgetą pažinojo visa parapija.

1811 m. žemaičių vyskupas Juozapas Anupras Giedraitis norėdamas palengvinti tikrųjų elgetų dalią išleido elgetavimo nuostatus. Šis dokumentas buvo skirtas kunigams. Vyskupas kunigams rekomendavo parapijų elgetas priskirti kaimams. Kaimai privalėjo išlaikyti elgetą. Elgeta gyvendavo po kažkiek kiekvienoje kaimo gryčioje. Jį remdavo, kas kuo galėdavo. Aišku, duodavo maisto bei padėvėtų drabužių. Elgetos rengdavosi labai kukliai. Elgetą charakterizuodavo du daiktai: terba (krepšys) bei lazda. Lazda gindavosi dar ir nuo šunų.

Apsimetėliai, arba netikri elgetos

Netikrų elgetų buvo kelis kartus daugiau negu tikrų. Pastarieji žmonėms sukeldavo baimę, priešiškumą bei pasibjaurėjimą, netinkamu elgesiu kenkė tikriesiems elgetoms. Apsimetėlių būdavo iš įvairiausių visuomenės sluoksnių. Tai lengvos duonos ieškotojai. Netikrais elgetomis dažniausiai tapdavo visuomenės atstumtieji: nesantuokiniai vaikai, vienišos motinos, valkatos, buvę kareiviai, dezertyrai, homoseksualai. Apsimetėlių gretas papildydavo ir valstiečiai, išėję elgetauti nederliaus metais.

Netikri elgetos nuolat keliaudavo. Jų gyvenimo ritmas sutapdavo su religinėmis šventėmis. Apie netikrus elgetas sukurta daug įvairiausių pasakojimų. Apsimetėliai elgetaudavo grupėmis, gyvendavo gan palaidai, mėgdavo girtuokliauti, dažniausiai nesituokdavo. Netikrų elgetų vaikai kartu su tėvais nuo mažų dienų elgetaudavo - taip atsirasdavo netikrų elgetų dinastijos. Elgetavimas buvo jų verslas. Liaudyje sklido anekdotai. Štai vienas:

Žmogus klausia apsimetėlio:

- Vincai, ar dar ilgai būsi nebylys?

Elgeta nedvejodamas atsako:

- Dar kelerius metus pabūsiu, kol sutaupysiu pinigų žemės sklypui bei trobai.

Carinė valdžia netikrus elgetas mėgindavo įdarbinti. Netgi XIX a. pradžioje Vilniuje buvo sukurta klajojanti gaisrininkų komanda. Į ją buvo imami dirbti tik sveiki netikri elgetos. Buvo mokama alga. Jie privalėjo gesinti gaisrus. Deja, ši komanda neilgai tegyvavo. Po kelių savaičių visi elgetos išsilakstė kas kur ir sugrįžo prie pamėgtos veiklos.

Apsimetėliai puikiai išmanė elgetavimo techniką, buvo geri psichologai, aktoriai: puikiai galėjo pamėgdžioti neregį, nebylį ar luošį. Tokio elgetos tikslas - afišuoti neturtą. Jie rengdavosi įvairiausiomis draiskanomis. Dažniausiai drabužiai - lopas ant lopo. Norėdami sukelti gailestį kojas apsirišdavo pašvinkusios mėsos gabalais, apsimesdavo turį įvairiausių ligų. Tokia išvaizda labiau graudindavo patiklius kaimiečius.

Visuomenė smerkė apsišaukėlius elgetas. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius yra rašęs: "Apsimetusį elgetą nurengus paaiškės, kad po skarmalais - gera skranda". Išlikusiame Kazimiero Lukauskio pamoksle sakoma: "Apsišaukėliui duoti išmaldą - tas pats kaip savižudžiui paduoti kirvį".

Carinė valdžia taip pat neliko nuošalėje. Ji policininkams liepė bausti apsišaukėlius elgetas. Tiesą pasakius, šios bausmės buvo labai švelnios. Patys policininkai bijodavo elgetų - jie juos tik išvarydavo iš miesto. Tada netikri elgetos eidavo kitur. Paaiškėjus, jog apsimetėlis elgeta - sveikas vyras, sykiais jį paimdavo į rekrūtus. Nenustačius elgetos tapatybės, jį, kaip valkatą, ištremdavo į Sibirą. Vidutiniškai per metus carinė valdžia iš Lietuvos į Sibirą ištremdavo apie 1000 valkatų.

Elgetos paprastiems žmonėms buvo šiek tiek mistinės ir sakralios būtybės, kadangi dažnai pardavinėdavo tariamai šventus reliktus: smėlį iš Jeruzalės, popiežiaus palaimintą šventą kryželį ar škaplierių.

Galima drąsiai teigti, jog elgetos buvo reikalingi tuometinei visuomenei. Visose bažnyčiose buvo raginama šelpti tikruosius elgetas. Netgi kunigai iš sakyklų sakydavo - valstiečiai privalo šelpti elgetas. Deja, nebuvo išspręsta problema - kam iš tiesų duoti? Dažniausiai tikruosius elgetas šventoriuose per atlaidus apsimetėliai išstumdavo.

Užrašė Henrikas STUKAS

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]