LASS LITERATŲ KŪRYBA
Valentinas ZAIKAUSKAS
NEIŠNYK, RAMYBE
(Skyrelis iš naujos apysakos "Būgnininkų rūmai")
Rytas. Ligoninės lovoje gulėjo apakusi labai graži mergina. Ji niekada nebematys saulėtekių, saulėlydžių, net tamsos.
Akloji ką tik atsibudo. Atmetė ligoninės antklodę. Niekas jai negalėjo pasakyti, kiek valandų miegojo - vieną ar dvylika. Iš kur jai žinoti, ar naktis, ar vakaras. O gal akli miega kaip meškos visą žiemą?
Keista, nors jai jau devyniolika metų ir prieš apakdama buvo baigusi pirmą universiteto kursą, savo gyvenime nė karto nematė nė vieno aklo žmogaus. Nepanašu, kad visoje Lietuvoje ji vienintelė akla. Jų yra, bet kur juos sukiša? Ir, matyt, tikrai labai giliai nugrūda.
Ji pasiraivė - reikia apie save pagalvoti nuosekliai.
Aklumas - tai nulis po daugybos ženklu, o tai reiškia, jog koks būtų įspūdingas skaičius ar reiškinys prieš tą ženklą, vis tiek rezultatas bus nulis. Aklumas - tai visko dauginimas iš nulio. Jai net patiko toks apibūdinimas.
Ji gulėjo. Neskubėdama perbraukė delnais visą savo kūną nuo viršaus iki apačios, ir tiktai dabar buvo galima apie save galvoti tvarkingomis mintimis.
Braukdama per savo juodus, truputį banguotus plaukus, prisiminė, kad labai daug kas, net jos draugės merginos, ne vieną kartą kartojo, kokie puošnūs jos juodieji banguotieji plaukai. Jie, be abejo, ir po apakimo liko tokie patys, ir visi ir toliau jais galės grožėtis, išskyrus vieną žmogų - ją pačią.
Ji greitai palietė savo krūtis, nes apie jas taip pat daug kas sakė, kokios jos idealių formų. Žmonės ir toliau jomis gėrėsis, išskyrus tik vieną žmogų. Ir veidrodyje savęs niekada nebepamatys.
Perbraukė rankomis taliją, savo strėnas. Tokia figūra ir toliau žmonės gėrėsis, išskyrus vieną žmogų - ją pačią.
Palietė grakščias kojas, dėka kurių ir jos eisena buvo - visi tą sakė - lengva kaip stirnos ir grakšti, ir toliau ja žmonės gėrėsis, išskyrus tik vieną žmogų.
Prisiminė net merginų pasakytus žodžius, kai ji sėdėdavo prie veidrodžio: "Simpatingas tavo veidas, ir kokie taisyklingi bruožai, ir kaip malonu į juos žiūrėti". Jos veidu žmonės toliau grožėsis, bet ji savo veido niekada nebepamatys.
Taip, grakščios kojos, puiki figūra, krūtinė, žavus, labai taisyklingų bruožų veidas, puikūs su tviskesiu plaukai, o visa tai ir yra, ir nebėra, nes viskas padauginta iš nulio. Ji susimąstė, bet argi galima pasakyti: labai graži ir visiškai akla. Grožis skleidžia ypatingą šviesą, teikia jį matantiems malonumą. Argi gali skleisti šviesą ir teikti malonumą akla mergina?
O štai jinai jau paskutinį kartą gyvenime - paskutinį tikrai - delnais perbraukė savo plaukus, taliją, strėnas, kojas ir tai padarė atsisveikindama. Už to stovi daugybos ženklas ir nulis. Įspūdingiausias pasaulyje reiškinys pavirto nuliu, o gražuolė - akla.
Ji ir toliau liktų graži, jeigu žmonės ją lėtai pradėtų apžiūrinėti iš apačios. Bet žmonės viską mato iš karto ir jos aklumą pastebės greičiau nei jos gražias kojas, jos puikią figūrą. Ir taip jos jaunas gražus kūnas užbrauktas ir uždengtas aklumo. "Juodos rožės", - tai tikrai apie ją.
Ji ramiai gulėjo ir galvojo tvarkingai. Aklumas yra baisus, bet kažkodėl nesinori iš pasibaisėjimo klykti. Nieko negali būti liūdnesnio už aklumą, tačiau jai visiškai nesinori verkti. O tai reikia suprasti, jog ir baimė, ir liūdesys, padauginti iš aklumo nulio, pasidarė lygūs nuliui.
Ji atsisėdo ir klausėsi kiauras paras sklindančių garsų iš traukinių prekių stoties. Tie garsai negalėjo padėti suprasti, kiek valandų ir koks paros metas.
Prisiminė, kad gydytojas prašė kuo mažiau gulėti ir dažniau atsistoti. Ji atsikėlė. Žengė vieną žingsnį, antrą, trečią. Pastovėjo ir, niekaip nesusivokusi, kada ji taip čia stovi - vidurdienį ar vidurnaktį - vėl trimis žingsniais grįžo prie lovos ir atsigulė. Gulės, kol kas nors ateis ir pasakys, ar dar naktis, ar diena, ir sužinos, kiek valandų. Bet ji net pati sau nusišypsojo: iš tikrųjų jai visiškai nerūpi, kas dabar - rytas, vakaras, vasara ar žiema. Ją išauginę įtėviai buvo sakę, kad jiems nepavyko išsiaiškinti nei jos gimimo vietos, nei tikros pavardės. Tik tarytumei kažkokiuose dokumentuose lyg būta užuominos, kad ji - iš dvynukių. Galimas daiktas, kad ji kažkur turinti ir seserį, gal ir brolius, o gal ir motiną su tėvu. Tad apakimas jos pilname nežinomybių gyvenime tarsi yra įspūdingai logiškas.
Gydytojas sakė, kad jau sveika, ir jos įtėviai jau gali atvažiuoti. Ją išsiveš į nedidelį užkampio miestuką, ir ji gyvens neįsivaizduojamai paprastą sėdimąjį gyvenimą. Kartais įmotė ją išves į jų mažą sodelį. Juk rūpestingi, mėgstą švarą žmonės kartais į lauką išneša kambarines gėles.
Ji dar pamąstė ir pagaliau sugalvojo: paprašys įtėvio, kad nuo namo nutiestų tris virvutes: link obels, link kriaušės ir prie vyšnelių. Kai nusibos sėdėti, turės pramogėlę ir pasidžiaugs trimis virvelėmis.
Tarytum nujausdami jos likimą, įtėviai, ją krikštydami, sugalvojo Rožės Rozalijos vardą, ir nuo šiol ji ir bus jų nereikli, nekaprizinga viena iš kambarinių gėlių. Taip ir gyvens, protingai užmiršdama, kas jai negali priklausyti ir nedarydama, ir nenorėdama, kas jai nedera. Pamirš kurso draugus, o buvusios klasiokės išsivažinėjo į mokslus, kitos rengiasi sukti gūžtas. Bet šie reikalai arba iš ateities, arba iš praeities. Jai nebepritinka nei jos praeitis, nei prisiminimai, o ateitis - jos. Rožės turi tik dabartį. Rožės gyvenimas - nuolatinis "dabar", ir ji tam nesuteiks net dramatizmo. Taip susiklostė - jai gyventi sėdint, ir retkarčiais trys virvutės, o kiekvienos gale - po medį.
Ji pajėgi pamiršti literatūros studijas, knygų skaitymą, pianiną ir natas. Visa tai jau kur kas daugiau kaip praeitis. Labai tolimas kažkoks kraštas, kuriame ji niekada ir nebuvo, - ji sugebės apie tai kuo mažiau galvoti, nes juk tai tuščias galvojimas. Nuo šiol ji gyvens tik vientisą "dabar". Nors šiuo metu apie savo dabar ji nieko negali pasakyti - nei kiek valandų, nei koks paros metas. Ji labai dažnai apie savo dabar galės tiksliau sužinoti tik padedama gerų žmonių. Jos dabar ir bus: kiek valandų, ar lauke saulė, ar dabar nelyja, ar diena, ar naktis. Ji, be abejo, ir namuose atsibus ir kartais turės ramiai, gal labai ilgai laukti, kol pasakys kas nors, koks jos dabar. Ir tai visuomet bus neapčiuopiama, nes juk nešūkčiosi kas penkios minutės: " Kiek laiko? Kaip lauke saulė". Jai visuomet turės tarpininkauti gerieji žmonės, nusakydami jos vietą, laiką.
Ir vis dėlto kuo ilgiau galvojo, tuo jai labiau pradėjo nepatikti dabar. "Reikia galvoti ne "dabar", bet "aš čia", "čia aš". Taip bus ir paprasčiau, ir ji bus mažiau priklausoma, ir ne taip įkyrės, jeigu susitelks į savo "aš čia", "čia aš". Šitaip ji bus laisvesnė ir kur kas vientisiau: ji yra čia, yra konkrečiau už tą kvailą barškantį "dabar". Visi ją vadins Rože, o ji save nepaliaujamai, bet labai teisingai "aš čia" - argi ne garbingiau? Ir tai visada jai daug žinomiau, nes save paliesti yra lengviau, negu klausinėti, kaip ten lauke saulė ir kiek valandų. Kada nors ateis seselė, kada nors ims su ja kalbėti, o ji, Rožė, ji yra, "aš čia". Gal kiek monotoniška, tačiau kaip priprasti tenka prie nešviesos, taip ir prie savo naujintelės savijautos, taip lengvai telpančiame minkštai skambančiame žodyje "čia". Kai ateis seselė, ji tyčia neklaus valandų, ir kai jai seselė pasakys "labas rytas", ji linksmai ir seselei nesuprantamai, reikšmingai atsakys: "Aš čia". Seselė net nenumanys, kad tai jos naujausio gyvenimo slaptažodis, o jei norite žinoti, šviežios pažiūros, susiaurintos ir, kas žino, gal dar tauresnės. Svarbiausia, tai patikimai jai padės saugiai atsiriboti ir nuo praeities, ir nuo ateities, ir net nuo ne per daugiausia nuo jos priklausančios ir todėl tokios slidžios dabarties. Ir antrą, ir dvyliktą valandą, dieną naktį - "aš čia" - patikimas, nuolatinis ir savarankiškas.
Ji gulėjo. Jos "čia" lėtai didėjo, pūtėsi, plėtėsi minkštėdamas, o paskui ir skystėdamas, ir išstumdamas ne tik jausmus visokius, bet ir mintis.
Staiga ji suprato, kad tie trys žingsniai, kuriuos padarė, buvo ne iš "čia aš", o iš praeities arba - dar negarbingiau - su pretenzijomis į ateitį. Iš tikrųjų yra jos naivumo tik apgailėtini likučiai ir fantazija, su kuria, matyt, teks ne kartą susigrumti. Ir noras žinoti valandas yra taip pat iš praeities su pretenzijom į ateitį. Iš "praeities", ir jos įsiklausymas - o gal pasigirs koridoriuje kieno nors žingsniai.
Ji apie "aš čia" visada žino nemažai, net daugiau kaip kiti. Sakykim, šiuo metu jo yra toks turinys: ji guli, nemiega, valgyti nenori, niekas neskauda, meningito neliko jokių pasekmių, ir nežino, kada atsibudo - dieną, naktį. Jeigu taip sumaniai jau atsiribojai nuo praeities ir fantazijos, o jeigu jai kils pagunda kovoti su tuo, ką jai padarė likimas, tai ji sugebės save rimtai įtikinti, kad su likimu reikia ne kovoti, tačiau būtina jį suprasti, neprarandant savigarbos ir budrumo.
Ji vis dėlto vėl viena ranka perbraukė savo kūną, po to skubiai rankas sukryžiavo ant krūtinės ir taip kurį laiką gulėjo, kol po vienu delnu pajuto savo krūtį. Tuomet rankas ištiesė išilgai savęs, nes jos krūtis juk buvo taip pat iš praeities. Taigi ji ištiesė rankas išilgai savo kūno, šilto, paprasto, kuklaus ir nereiklaus, žinodama, kad su tuo kūnu teks susiimti, kol jo pretenzijų nesulygins, kad jis tilptų į jos "aš čia". Su savo kūnu ji nuo šiol elgsis štai kaip: žemyn žemyn, tyliai tyliai, nuolankyn nuolankyn nuolankyn.
Ji pradėjo jau snausti, bet sekundei vėl prablaivėjo, išgirdusi žemą dungstelėjimą: lyg tolumoj sunkios durys dungstelėjo, lyg didelis būgnas, į kurį trinktelėjo jos likimas. Jau Rožė pradėjo snūduriuoti, o jos vaizduotė ėmė ir sukūrė jos Likimo portretą: augalotas, jaunas, su aristokratišku veidu vyras su būgnu.
Ji užmigo.
Miegojo taip giliai, kad jos nepabudino priartėję gydytojo žingsniai prie palatos durų.
Į palatą įėjo gydytojas tyliai, nuolankiai, atlaidžiai. Atitraukė naktines užuolaidas. Pasigėrėjo, koks giedras rugpjūčio pabaigos dangus. Gydytojas pasižiūrėjo į miegančios merginos veidą ir apstulbo: miegančiosios veidas buvo dešimteriopai giedresnis už giedriausią vidurvasario dangų. Šitokios jos veido išraiškos anksčiau pastebėjęs nebuvo.
Jis stovėjo ir, gėrėdamasis nuostabia miegančios gražuolės veido giedros gilybe, spėliojo, kas galėjo naktį nutikti, kad nelaimingosios merginos taip pasikeitė veidas. Jis iškart atmetė sapno poveikį, žinodamas, jog už gerųjų ir blogųjų sapnų būtinai slepiasi žemiški reikalai.
Jis tarytum niekada gydytojas nebuvo, žiūrėjo į merginą ir mintimis kartojo: "Dieve, kokiai gražuolei atėmei šviesą ir kokios gražuolės neteko pasaulis ir jo visi žmonės".
Jis bijojo net garsiau kvėptelti, kad merginos nepažadintų, nes juk negalėjo būti tikras, kad po pabudimo vėl nesugrįš anksčiau įsigyvenusi jos veide nelaimė. Argi jis daugiau kada nors bent panašią veido tyrybę yra regėjęs? Tad reikia kuo ilgiau tokiu reginiu pasisotinti.
Jis, kaip gydytojas, žinojo, kad nuo menkiausio neapdairaus judesio visiems amžiams išnyksta daug tvirtesni daiktai kaip veido ramybė.
