TARPTAUTINEI BALTOSIOS LAZDELĖS DIENAI

JUOZAS DAUNARAVIČIUS

DEŠIMT METŲ SU BALTĄJA LAZDELE


1991 m. rugsėjo mėn. tuometinėje Aklųjų ir silpnaregių socialinio ugdymo mokykloje pradėjau mokyti akluosius orientacijos ir mobilumo. Iš Medicininės socialinės ekspertizės komisijos (MSEK) gavome aklųjų ir silpnaregių sąrašus. Nustebino nemažas skaičius apakusių jaunų žmonių. Savaime iškildavo klausimas: "Kokia pagalba jiems galėtų būti suteikta?"

Sunku buvo ką sugalvoti ir pradėti, nes pradžioje labiausiai trūko patirties, kadangi nebuvo ko paklausti, o ir turimas teorines bei praktines žinias sunku buvo pritaikyti prie lietuviškų realijų. Mat vienas iš didžiausių kliuvinių - nepakankamas visuomenės informavimas apie aklųjų ir silpnaregių poreikius bei galimybes (tai aktualu ir dabar, kadangi dalis Lietuvos piliečių nesidomi tokiomis ar panašiomis problemomis).

Daugeliui Vilniaus miesto gyventojų buvo apskritai neįprasta matyti ilgas baltąsias lazdeles. Tik pradėjęs mokyti akluosius orientacijos ir mobilumo, jaučiau šių lazdelių stygių, kol 1992 m. neatsivežėme pakankamo kiekio iš Maskvos, todėl važiuodamas į užsiėmimus pas neregius su savimi turėdavau ilgąją vientisinę lazdelę. Jos niekur negalėjau paslėpti nuo praeivių žvilgsnio. Tiesa, man niekas nieko nesakė, tačiau pastebėdavau, kaip atidžiai esu "varstomas" akimis. Tikriausiai tokiu būdu norima buvo išsiaiškinti, aklas aš ar tik apsimetu tokiu.

Kartą dvi merginos, nieko nepasakiusios, man užleido dvivietę "Ikaruso" sėdynę ir stovėjo netoliese. Aš nebuvau vieno pokalbio liudininkas, tačiau apakęs A. man pasakojo, kada jis pasirodė gatvėje su baltąja lazdele, kažkoks vyras su nuostaba keletą kartų perklausė, ko čia jis ieškąs, - tikriausiai manė, kad švytuojama lazdelė yra kažkoks aparatas.

Pamatę akląjį gatvėje su lazdele, žmonės atsisukdavo po keletą kartų, senesnės močiutės sustodavo lyg matytų vos ne stebuklą. Nė kiek neabejoju, kad šito nematė neregio šeimos nariai ar artimieji, kurie gal ir "geranoriškai" patardavo: "Kam juokinti žmones?"

APIE ŠIOKIAS TOKIAS PROBLEMAS

Nemaža grupė aklųjų atsisakydavo orientacijos ir mobilumo užsiėmimų vien dėl to, kad į rankas reikėdavo imti baltąją lazdelę. Apakusi jauna mergina N. man aiškino savo motyvus: "Kaip aš pasirodysiu gatvėje su lazda, ką žmonės pagalvos?" Vyresnio amžiaus neregys V. guodėsi, kad jam patinka būti gryname ore, tačiau šeimos nariai eidami su juo pasivaikščioti prašo neimti tos "baisios" lazdos, kuri tik atkreipia praeivių dėmesį. Kita pagyvenusi moteris nuoširdžiai verkė viso pokalbio metu ir pasakojo, kad labai gėdijasi kaimynų, niekados net slapčiausiose mintyse nemaniusi, kad galėtų netekti regėjimo. Tai didelė problema, kadangi daugelį aklųjų, su kuriais tenka susitikti, apėmusi depresija. Jiems laiku nesuteikiama psichologinė pagalba. Kiti aklieji prašė mokyti juos vaikščioti be baltosios lazdelės. Nesvarbu, kad eis kaip su "medinėmis" kojomis, "prilipusiomis" prie grindinio, kad estetinis vaizdas bus apgailėtinas, bet svarbu be lazdelės, arba dar geriau - sėdės tarp keturių sienų.

Tenka susidurti su įdomiais dalykais. Prieš trejus metus vaikščioti su baltąja lazdele mokiau E. ir M., vienas iš jų namuose buvo prasėdėjęs ketverius, o kitas - dvejus metus. Šiais metais mokau I., kuri gerai orientuojasi bute, tačiau savarankiškai į lauką išėjo po 10 metų. Visi šie trys neregiai turi nepaprastai puikią orientaciją ir apie savo sugebėjimus net neįtardavo. Po kelių individualių užsiėmimų I. pradėjo mokytis maršruto pas savo draugę. Atstumas - apie 1,5 km, nėra ilgas, tačiau gana sudėtingas, kadangi keturis kartus reikia pereiti gatves. Trijose vietose nėra pėsčiųjų perėjos: viena gatvė nėra judri, tačiau viadukuose, prie tilto, kur keliai subėga į magistralę, judėjimas pakankamai intensyvus. I. nėra drąsi, tačiau pasitikėjimas savo jėgomis ir galimybėmis davė puikų rezultatą. Toliau viskas priklausys nuo jos pačios, nuo norų ir sveikatos.

Su šypsena prisimenu vieno aklojo vaikino L. daromą man paslaugą. Atvykęs į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą reabilituotis, jis man pareiškė, kad per užsiėmimus gal ir galėtų pavaikščioti su baltąja lazdele, tačiau grįžęs į namus tikrai ja nesinaudos. Po gero mėnesio išgirstu, kad L. su kitu neregiu savarankiškai su baltosiomis lazdelėmis ne tik vaikšto prie namų, bet nueina į polikliniką, vaikštinėja po miestą. Ir suprask, kad gudrus, tą jaunimą!

KODĖL TURĖČIAU EITI SU BALTĄJA LAZDELE?

Norėčiau pasidalinti patirtimi ir papasakoti, kokiais motyvais ir faktais aš remiuosi atsakydamas į šį hamletišką klausimą. Galimi penki pagrindiniai būdai.

1. Vaikščioti su reginčiuoju palydovu įsikibus į jo alkūnę. Šiuo būdu naudojasi naujai apakę ir daugelis vyresnio amžiaus žmonių. Tačiau tampi labai priklausomas nuo palydovo ir, kaip paprastai atsitinka, reikiamu laiku jo negalima susirasti.

2. Eiti su šuniu vedliu, tačiau Lietuvoje tai dar prabangos dalykas, nes, kad išmokytum šunį būti aklojo palydovu, reikia didelių lėšų.

3. JAV, Japonijoje, Anglijoje ir kitose išsivysčiusiose šalyse yra gaminamos elektroninės keliavimo priemonės, bet ir jos negali neregiui suteikti visos informacijos apie aplinką. Keletą tokių įrengimų teko išbandyti praktiškai. Elektroninė priemonė nepasako: "Eik tiesiai" arba "prieš tave stulpas". Įrenginys paprasčiausiai fiksuoja kliūtį ir pagal skleidžiamo signalo garsą ir dažnį apie ją įspėja. Tokie signalai gali ateiti net iš kelių plokštumų: nuo kojų, kūno vidurio ir galvos lygyje esančios kliūties. Tai kelių signalų garsai, kuriuos privalai žinoti, ir susivokti, kad "neužšoktum" ant kliūties. Pasidariau išvadą, kad po tokio pasivaikščiojimo man ilgai skaudėtų galvą nuo įkyrių signalų.

Tiesa, Japonijoje yra eksperimentiniai elektriniai motociklai (mašinėlės), kur galima užprogramuoti reikiamą maršrutą ir tikslas bus pasiektas. Tačiau yra reikalavimas, kad tokiame maršrute nebūtų laiptų.

4. Sėdėti tarp keturių sienų. Negalėdamas laisvai judėti aklasis (silpnaregis) tampa priklausomas nuo kitų, dėl to jaučiasi menkavertis. Riboto judėjimo galimybės trukdo kaupti sensorinę patirtį, stebėti daugelį gyvenimo reiškinių, patirti naujų įspūdžių. Tyrimais nustatyta, kad fiziškai sveikas žmogus, jeigu nieko neveikia, įprastu žingsniu kiekvieną dieną turi nueiti 4 km atstumą. Tokiu būdu užtikrinamas fizinis ir psichologinis atsparumas, išsaugoma gera nuotaika. Tokio efekto nepasiekiama stovint arba judant balkone ar namo laiptinėje.

5. Ėjimas su baltąja lazdele. Jau daugiau kaip 50 metų pasaulyje aklieji yra mokomi su jomis vaikščioti. Tai yra paprastas, nebrangus, patogus, efektyvus vaikščiojimo būdas aklajam ir silpnaregiui. Šis būdas geriausiai tinka Lietuvos sąlygomis, kadangi mūsų miestai nėra dideli, gatvės nėra plačios, dauguma jų asfaltuotos, įrengti šaligatviai arba ėjimo takai.

ORIENTACIJOS IR MOBILUMO UŽSIĖMIMAI

Kai kurie aklieji atsisako reabilitacijos pamokų vien dėl to, kad nenori atrodyti "kažkokiais nevykusiais mokinukais". Moksleivių mokymo procese vadovaujamasi bendrąja pedagogika: vaikai - kaip tušti indai, kuriuos reikia pripildyti įvairių žinių. Suaugusiųjų mokymas paremtas pagrindiniais andragogikos principais: suaugęs turi pakankamai žinių, gyvenimo patirties ir jis mokosi to, kas jam naudinga ir įdomu. Gali ir visiškai nesimokyti - taip taupomos lėšos, skirtos socialinėms reikmėms. Jeigu žmogus vis dėlto mano, kad jam reikia mokytis, susitikus su orientacijos ir mobilumo mokytoju, aptariami probleminiai reikalai: turima patirtis, praktiniai įgūdžiai, tai, kas sekasi sunkiausiai, ir pagaliau - ko norėtų išmokti. Pedagogas sudaro individualų planą kiekvienam neregiui taip, kad pirmiausia būtų mokomasi lengvesnių dalykų ir palaipsniui pereinama prie sudėtingesnių. Aklasis pasirenka laiką, kuriuo metu ir kaip ilgai turėtų trukti pamokos.

Orientacijos ir mobilumo pamokos vyksta tik su vienu akluoju, nes būtina užtikrinti jo saugumą, suteikti tik jam reikalingų žinių, taisyti pasitaikančias klaidas. Etikos sumetimais pedagogas niekam neturi pasakoti jokių smulkmenų, kurios galėtų žeminti ar skaudinti akląjį. Tai yra dviejų lygiaverčių partnerių bendradarbiavimas.

 

APLINKOS PRITAIKYMAS

Per dešimtį metų Vilnius pasikeitė ir išgražėjo. Praktiškai ant šaligatvių neliko automobilių, įrengta daugiau stovėjimo aikštelių. Nors daugelyje gatvių šaligatviai iškloti naujomis plytelėmis ar trinkelėmis, tačiau dar daug yra tokių, kur danga nelygi ir įvairiuose plyšiuose ar nelygumuose stringa baltoji lazdelė, kliūva aklojo kojos. Tokiais atvejais sunku susikoncentruoti ir galvoti apie ėjimo maršrutą. Tik naujuose šaligatviuose įrengti tinkami nuolydžiai, kurie padeda lengviau rasti perėją arba nusistatyti ėjimo kryptį.

Važiuojamoje kelio dalyje automobilių vairuotojai tam tikrą dėmesį skiria akliesiems, tačiau čia reikalinga gera klausa, vaikščiojimo su baltąja lazdele patirtis. Pėsčiųjų perėjose ar sankryžose įrengta nemažai garsinių šviesoforų, jie padeda neregiams lengviau orientuotis.

Džiugina taip pat naujos stiklinės stotelės, kurios yra puikus orientyras. Tačiau problemų lieka, kada senas tradicijas norima suderinti su naujomis. Įrengus tokią stotelę, būtina pašalinti šaligatvio stovą su stotelės ženklu bei metalines šiukšliadėžes - tai akivaizdžios kliūtys net ir regintiesiems. Sutartiniams ženklams, įvairiai informacijai tiktų stotelių sienos. Bent taip yra Varšuvoje (Lenkija). Kai kuriose gatvėse tenka pamatyti šaligatvyje tebestovinčius apšvietimo stulpus. Juk juos galima patraukti 30-40 cm ir pastatyti iš karto pasibaigus dangai, o ir patys šaligatviai neturėtų būti užgriozdinti nereikalingais daiktais ir įrengimais. Tokiu būdu aklųjų ėjimo maršrutuose būtų mažiau kliūčių - jie jaustųsi saugiau.

PATIRTI ĮSPŪDŽIAI

Visada man malonu sutikti akluosius, keliaujančius savarankiškai. Nė kiek ne blogiau mūsų aklieji orientuojasi ir savarankiškai vaikšto negu lenkai, čekai, olandai, amerikiečiai ar kitų šalių aklieji. Aišku, kad išsivysčiusiose šalyse žmonės, turintys negalę, materialiai geriau aprūpinti, jiems sudarytos visos sąlygos reabilituotis. Tie, kas jau išėjo reabilitacijos kursą, nesėdi sudėję rankų, nedejuoja, o užsiima konkrečia veikla.

Mokyti akluosius (silpnaregius) orientacijos ir mobilumo - man malonus užsiėmimas, ypač tada, kai pastebi aklojo pastangas: norą, užsispyrimą, dalykiškumą, domėjimąsi šia sritimi. Džiugu būna širdyje, kada pamatai nušvitusį neregio veidą...

Kiekvienas iš buvusių mokinių man be galo brangus ir dabar susitikę bendraujame, lyg būtume seni pažįstami ir artimi žmonės. Daugeliui turėčiau padėkoti už pasitikėjimą, nes neturėdamas pakankamai patirties, privalėjau eksperimentuoti arba kažką ėjimo maršrute iš esmės keisti. Iš daugelio jų aš pasimokiau stiprybės, kantrybės, gyvenimo išminties, atsakomybės.

Pavyko įgyvendinti daug sumanymų, būti įdomių įvykių dalyviu. Iš nepavykusių darbų galėčiau paminėti tik vieną - nesugebėjau įtikinti, kad orientacijos ir mobilumo užsiėmimai mokyklinio amžiaus akliems mokiniams būtų vedami pritaikant vakarietišką patirtį, kad vėliau mokiniai nepriekaištautų pedagogams, jog šie mažai nuveikė specialiojo ugdymo srityje.

Bendraudamas su įvairiais žmonėmis esu pastebėjęs, kad aklumas daugeliui asocijuojasi su brailio rašto mokymu, paskutiniu metu su naujomis technologijomis. Tačiau kaip nuostabu būtų, jeigu aklieji įgytų pakankamai mobilumo žinių, praktinių įgūdžių. Turiu viltį, kad ateinantis dešimtmetis bus dar sėkmingesnis mokant akluosius (silpnaregius) orientacijos ir mobilumo, nes organizaciniai darbai tikrai atlikti.

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]