MEFISTOFELIS


(Ištrauka iš P. Cauvin knygos "Akloji meilė")

Viskio paviršius taurėje nepriekaištingai horizontalus. Ranka, laikanti taurę, nevirpčioja. Man gera, kad Lora negali matyti Maksimo: jo veido bruožai pritrenkiančiai taisyklingi ir kartu paprasti. Bjaurumas - tai trūkumas ar perteklius kaulų, mėsos, odos, o jo veide nieko per daug, ar mažai, bet po ramybės kauke tūno ugnis.

Lora jau buvo bebaigianti savo reabilitacijos kursą specialiojoje įstaigoje, kai ten pasirodė Maksimas. Jis du kartus bandė žudytis ir ilgai nenorėjo mokytis Brailio rašto. Apakęs jis uždraudė namuose bet kokią muziką ir radiją. Jei jau likimas nugramzdino jį į tamsą, Maksimas siekė užbaigti jo akciją, užsisklęsdamas dar didesnėje, visuotinėje tamsybėje. Daugiau kaip metus jis visiškai nekalbėjo. Paskui įvyko persilaužimas, ir jis vėl prabudo gyvenimui. Visų jo atgijimo priežasčių nežinau, bet viena iš jų neabejotinai buvo Lora.

Šiandien aš suvokiau dar viena: kartais žmogų apsunkina toks natūralus dalykas kaip regėjimas. Būtent tai šiandien aš ir patyriau.

- Jūs pedagogas, pone Bernjė?

Šių tobulų lūpų tariamų žodžių prasmė nevaidina jokio vaidmens, svarbus tik tonas, tik tonas turi reikšmę, ir už šito nekalto klausimo sugaunu tikrąją Maksimo mintį: "Ką tu čia veiki, Bernjė, tarp neregių?"

- Taip, aš literatūros mokytojas.

Keista jo šypsena. Arba jis net nebando slėpti savo jausmų, arba regėjimo netekimas trukdo jam kontroliuoti veido išraišką, tačiau ant jo lūpų grynos paniekos grimasa.

- Jūs man atleiskite, pone Bernjė, bet pedagogai man visada atrodė neturintys jokios fantazijos. Kai įeina į klasę, būdami šešerių metų, tai išeina tik šešiasdešimties. Jūs - sėslumo įsikūnijimas.

Lora nerimauja krėsle. Ji kažko baiminasi.

- Jūs teisus, mes sėslūs. Aš, pavyzdžiui, kiekvieną vakarą grįžtu į savo urvą ir kiekvieną rytą išlendu iš jo, manau, tai galima laikyti monotonišku gyvenimo būdu, bet prisipažinsiu jums, - avantiūra man atrodo nuobodi.

Jis pastato savo taurę, jo blyškiu veidu perbėga šešėlis, akinamai ryški šviesa pabrėžia skruostikaulių liniją ir užaštrina bruožus.

- Jūs, pasirodo, paradoksų mėgėjas.

- Ne, tik man atrodo, kad Sent-Egziuperi gyvenimas visiškai neįdomus, o smulkių oro uosto tarnautojų, kuriuos jis taip niekina iš savo aeroplano aukštybių, atvirkščiai, beprotiškai patrauklus, ir...

- Vienas klausimas, pone Bernjė. Ar jūs į gyvenimą su akląja žiūrite kaip į avantiūrą, ar ne?

Taurė, staigiu judesiu padėta ant padėklo, trenkia kaip šūvis iš stambaus kalibro pistoleto. Lora ūmai nubąla.

- Maksimai, aš manau, kad toks pokalbis ne vietoje, ir jeigu jūs norite...

Jis pasisuka į mane karingai atkištu smakru.

- Jūs netruksite pastebėti, pone Bernjė, kad aklųjų karalystėje nei kreivas, nei regintis karaliumi nebūsi.

Iš jo plūsta gyvuliška jėga. Mano balsas, dar nebaigus frazės, suvirpa:

- Gal jūs paaiškintumėte savo mintį?

Lora mėgina įsiterpti, bet Maksimas jau įsivarė, ir aš matau, kad jo dabar jau niekas nesustabdys.

- Aklasis, Bernjė, tai ne paprasčiausiai žmogus, kuriam trūksta regėjimo, tai ne pilnavertis žmogus, o žmogus, kuris skiriasi nuo visų kitų, kitaip galvoja, jaučia, myli ir neapkenčia, ir, galite būti tikras, jis neturi nieko, suprantate, nieko bendra su reginčiųjų pasauliu. Joks kontaktas neįmanomas.

Lora klausosi tylėdama, tik pirštai, įsikibę į krėslo atramas, pabalo.

- Mes ne tokie kaip jūs. Kai kas nors ima mane už parankės ir veda per gatvę, aš jaučiu jo buvimą šalia savęs kaip ateivio iš kito pasaulio. Pagalvokite, Bernjė, jūs galite, pavyzdžiui, įsivaizduoti, kaip man dabar atrodo jūsų veidas, kai aš su jumis kalbu?

Atsistoju, užsirūkau.

- Sutinku, jeigu elementų visumoje vienas jų pakinta, pakinta ir visuma. Ir kas iš to?

Jis kilsteli antakį, ir dešimtadalį sekundės aš matau jo dantų blizgesį.

- Kas iš to? Nieko nėra paprasčiau: lygiaverčiai aklasis gali bendrauti tik su akluoju. Mes sudarom ypatingą visuomenę, ir jūs, kad ir kaip stengtumėtės, į ją nepateksite. Ir jūs tai žinote, Lora taip pat.

Ji virpteli, išgirdusi savo vardą.

- Mes apie tai su jumis, Maksimai, jau nemažai esame kalbėję ir jūs puikiai žinote mano nuomonę. Jūs stengiatės atkirsti bet kokį ryšį su reginčiųjų pasauliu, jūs stengiatės mus sukišti į uždarą visuomenę ir...

Ji nutyla lyg dvejodama, įnirtingai purto galvą, atmeta nuo kaktos plaukų sruogą ir tęsia:

- Jūs - teoretikas, o Gyvenimas eina savo keliu, ir Gyvenimas skyrė tai, kad aš dabar Paryžiuje, nors turėjau būti Mentonoje, ir kad aš su Žaku, o ne su seserimi. Ir tik Gyvenimas skyrė tai, kad jis mato, o aš ne, štai ir viskas. Taip yra, ir nieko nepadarysi. O dėl žinojimo, kad... O! Ne, užteks.

Tyla. Tolimas automobilio klaksonas, kurio aidas nuskrieja išilgai namų fasadų... Maksimas lėtai ištiesia kojas.

Dabar jo veidas visiškai bejausmis, jis kalba lyg skaitytų parašytą tekstą - be jokios išraiškos, abejingai, ir kiekvienas žodis krenta nelyginant nukirstas skalpeliu.

- Jūs abu - iliuzijų aukos, iliuzijų, būdingų tiems, kurie politinėje kalboje vadinami "kairiaisiais". Jūs neabejotinai patikėjote įprastais plepalais apie savitarpio supratimą, jūs patikėjote galimybe suartėti baltiesiems ir juodiesiems, žydams ir ne žydams, alžyriečiams ir prancūzams, bet kuria kaina jūs norite tuo tikėti, nors iš patyrimo žinote, kad, kai suartėja dvi rasės, gimsta toli gražu ne Harmonija, o Vergija, Getas, Osvencimas, Karas ir Kankinimai. Tokia Realybė. Tai va, jeigu egzistuoja esminis Baltojo ir Juodojo skirtumas, tai tas skirtumas niekai, palyginti su tuo, kas skiria akląjį nuo reginčiojo.

Lora instinktyviai mosteli ranka, lyg atmušdama lekiantį į ją kamuolį.

- Manau, jūs jau išsėmėte šią temą, Maksimai?

Šis subjektas - nacistas, aklasis nacistas. Jei pasiknaisiotum jo smegenyse, galimas dalykas, ten aptiktum šėtonišką idėją, beprotišką mintį apie aklųjų viešpatavimą pasaulyje ir... Stop, nereikia perdėti, jis tiesiog pavydus, norėjo gauti Lorą, o ji - mano, visa kita - tauškalai. Nieko gero neduodantys tauškalai.

Jis nutilo, ir mes gurkšnojom tylėdami.

(...)

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]