RENGINIAI

Nijolė BARONĖNIENĖ

LEMTIS ĮSAKĖ EIT Į PRIEKĮ


"Susitikimas pranoko visus lūkesčius," - šitaip pasakė Adutiškio vidurinės mokyklos direktorė Bronė Dicevičienė, prieš atsisveikindama su renginio dalyviais. Ir nė kiek neperdėjo. Tokio šilto, betarpiško, jaudinančio bendravimo senokai neteko regėti. Neslėpė laiminga esanti ir pati viso matyto ir girdėto "kaltininkė" Liongina Bučelytė, po dvidešimties metų sugrįžusi į savąją mokyklą. Ne tik kaip buvusi auklėtinė, bet šiandien -jauna poetė, atvežusi kažkada buvusiems artimiems žmonėms pluoštą savo lyrikos. Ir netikėkit, kai sakau "buvusiems", nes prabėgęs laikas tik dar labiau suartino, leido giliau atsiverti. Širdimi, jausmu, sakomu žodžiu...

"Iš nakties dienoraščio" - pirmoji Lionginos eilių knyga, kurios pirmasis pristatymas vyko Adutiškio mokykloje, kur Liongina mokėsi, kurią baigė, iš kurios kelias nuvedė į Vilniaus universitetą, kur studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Baigusi aukštąją mokyklą, mergina įsidarbino Lietuvos aklųjų bibliotekos Ukmergės kilnojamoje bibliotekėlėje - dabartiniame filiale. Ten ir dabar tebedirba ir ne itin dažnai atvažiuoja į gimtąjį Švenčionių raj. (gimė 1962 m. Saulėniškių kaime). Netoli Adutiškio tebegyvena jai brangūs žmonės, kurie visada laukia sugrįžtančios, o mama dukrą atlydėjo ir į knygos pristatymą.

Drauge su jaunąja poete atvažiavo Lietuvos aklųjų bibliotekos direktorė Jadvyga Kuolienė - Lionginos eilėraščių knygelės leidėja. Ji sakė: "Šis knygos pristatymas sutampa su Poezijos pavasariu Lietuvoje. O poezija - tai Dievo dovana. Liongina pradėjo rašyti dar būdama mokinė. Šiandien jos kūryba profesionali, atitinka visus kūrybinius reikalavimus. Tai klasikinio pobūdžio poezija, tačiau naujoviška. Eilės - ne baltosios." Direktorė džiaugėsi, jog Liongina labai nuoširdžiai dirba Aklųjų bibliotekos Ukmergės filiale, ją visada supa būriai vaikų, filialo vedėja dažnai su knygų ryšeliais lankosi aplinkiniuose miesteliuose. Tai mūsų laikų knygnešė.

Pristatant knygą, L. Bučelytė pati paskaitė savo kūrybos, perpintos Jolantos Pociūtės atliekamomis dainomis. Ir vėl beliko tik stebėtis, kad atmintis talpina tokią gausybę eilėraščių. Gal todėl, kad rašyti jie širdimi, giliaminčiai. Poetinį žodį keičianti daina irgi plaukė iš sielos gelmių, nes Lionginos likimo draugė Jolanta (jos abi LASS narės) pati kuria melodijas, o daugumai dainų - ir žodžius. Atrodė, jog tai gerai surežisuota poetinė-muzikinė kompozicija, tačiau merginos prieš renginį tebuvo kalbėjusios tik telefonu, tad tokią meistrišką improvizaciją vargu ar būtų galima pakartoti:

Norit tikėkit, norit ne,

Vilties prarasti nevalia,

Tikėkim laime - ji yra,

Tik mūsų daug, o ji viena"

Ir:

Na tai kas, kad nematau pasaulio,

Bet vis tiek aš jį jaučiu,

Aš pažint pasaulį pasiruošus

Taip, kaip Tu paskyrei, Dieve, man.

Šitaip išsakyti, išdainuoti tegali jautri, kupina meilės, gerumo, tikėjimo šviesos širdis.

Vanda Pivoriūnienė, buvusi Lionginos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, prisiminė, jog mergina būdama literatų būrelio nare, rengė sienlaikraščius, dalyvavo literatų konkurse Utenoje, tik nieks nenumanė tapsiant ją poete. O jos nepaprasta atmintimi mokytoja įsitikino tada, kai Liongina padeklamavo visą ilgą S. Nėries poemą.

Į prisiminimų, sveikinimų ir linkėjimų sūkurį įsiliejo ir rusų kalbos mokytojos Danutės Trimonienės, Adutiškio kaimo bibliotekos vedėjos Valdos Matasovos, vienuoliktokės Ramutės Pirštelytės, mokyklos direktorės Bronės Dicevičienės, pavaduotojos, buvusios Lionginos auklėtojos Danutės Lopinienės ir dar daugelio buvusių mokytojų, draugų sakomi žodžiai.

O L. Bučelytė kreipėsi į visus, neabejingus literatūrai, pasidalinti paslaptimi. Ant lapelių reikėjo užrašyti paukščio ir savo vardus. Tuos lapelius sudėjo į maišelį ir žadėjo "paslaptį" išsivežti į Ukmergę. Tačiau kokia buvo staigmena, kai "vardai" pabiro ant stalo, o jų autoriai buvo pakviesti į sceną. Salėje liko vos keli, o didelis, gražus būrys moksleivių, kitų dalyvių drauge su Liongina dainavo mokytojos Reginos Gailiušienės pradėtą dainą. Visus įamžino fotoobjektyvas.

Renginio organizatorei, LASS Švenčionių rajono tarybos pirmininkei Stasei Mažuolienei paprašius L. Bučelytę autografo, poetė, dovanodama mokyklai "Iš nakties dienoraščio", pasakė: "Mano autografas - visa tai, kas čia parašyta". O direktorė B. Dicevičienė pridūrė: "Kai kalba menas, žodžių nereikia. Imkit, skaitykit ir mokykitės". Ir jei tiesa, kad geras pavyzdys patraukia, tikėtina, jog Adutiškio kraštą garsins dar ne vienas poetas, nes gabių, kūrybingų mokinių čia nestokojama.

Tą pačią dieną po pietų "Iš nakties dienoraščio" buvo pristatyta ir švenčioniškiams. Renginys vyko rajono centrinėje bibliotekoje. Autorė ir organizatorės dėkingos rajono savivaldybei, kuri talkino finansiškai, kad L. Bučelytės knygos pasiektų skaitytoją.

Į Ukmergę Liongina išsivežė didelį meilės ir gerumo kraitį, savo kraštui palikdama dalelę širdies, tokios tyros ir taurios, tokios nežemiškai sudvasintos poezijos posmų.

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]