Leonas KirkilovskisLeonas Kirkilovskis
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Vilniaus įmonės direktorius, LASS centro tarybos ūkio reikalų komisijos pirmininkas

PADĖTI TURI IR VALSTYBĖ


- Esate ne tik vienos iš geriausiai besiverčiančių LASS įmonių direktorius, bet ir LASS centro tarybos ūkio reikalų komisijos pirmininkas. Kaip vertinate LASS ūkinę ir gamybinę veiklą: kas šioje veikloje teikia daugiausia vilčių, kas kelia didžiausią nerimą?

- Vertinant mūsų organizacijos gamybinę ir ūkinę veiklą, pirmiausia reikėtų apsižvalgyti aplinkui, pasižiūrėti į respublikos ekonominę situaciją. Per šituos dešimt metų ūkinė veikla, pramonė visoje mūsų šalyje smuko. Jeigu lygintume visos Lietuvos ekonomiką su LASS ūkiu, pasakyčiau, kad mes atrodome neprastai. Per tą permainų dešimtmetį sugebėjome išsaugoti visas šešias organizacijos įmones, išliko nekilnojamasis turtas. Trumpiau sakant, tas potencialas, kurio reikia, kad galėtume ateityje dirbti. Teikia vilčių, kad mes, kaip organizacija, sugebėjome prisitaikyti prie rinkos sąlygų. Visa tai galėčiau įvardyti kaip teigiamą mūsų organizacijos bruožą.

Didžiausią nerimą kelia tai, kad per dešimt metų įmonėse dirbančių aklųjų sumažėjo beveik 10 kartų, kad nesugebėjome išsaugoti daugelio anksčiau turėtų darbo vietų. Tai neigiamas reiškinys ir jis palietė visas mūsų įmones. Tačiau, kita vertus, jeigu turėtume daugiau žmonių negu kad dabar turime, sunkiai įsivaizduoju, kaip išsilaikytume. Mes ne kokia sala vandenyne, izoliuota nuo bendros ūkinės situacijos. Kelia nerimą ir tai, kad nematančių žmonių rankų darbas rinkos sąlygomis sunkiai gali konkuruoti su mašinomis.

Rankų darbas visame pasaulyje turi paklausą ir yra brangus. Bet tai išskirtiniai gaminiai: arba meninės pakraipos darbai, arba jie susiję su naujomis technologijomis. Bet, aišku, ne tai, kas dešimtmečiais vyravo Tarybų Sąjungoje. Kai kurie tų gaminių išliko iki dabar mažai pasikeitę, o jiems pagaminti naudojamas toks pat primityvus rankų darbas. Turime būtinai įvaldyti naujas technologijas, pradėti dirbti su naujais įrengimais, juos tiflotechnizuoti. Išliktų ir rankų darbas, įgalinantis pagaminti geresnės kokybės, gražesnės išvaizdos ir, aišku, pigesnį konkurentišką gaminį. Štai tik keli pavyzdžiai. Klaipėdiečiai sėkmingai pina iš šiaudelių ir savo gaminius išveža į Skandinavijos šalis. Čia ir yra tikrasis rankų darbas, bet ne kiekvienas neregys gali jį atlikti, nes šitie darbai jau turi meninę pakraipą. Arba kad ir mūsų įmonės elektros instaliaciniai gaminiai: jie yra visiškai kitokios kokybės, negu gaminome iki šiol, ir daugelis atitinka europietiškus standartus.

Iki šiol kalbėjau tik apie gamybą, tačiau su rinkos ekonomika atėjo ir naujų dalykų - kreditai, disponavimas nekilnojamu turtu ir pan. Vertinti Panevėžio ir Šiaulių įmonių paimtus kreditus ir tai, kaip efektyviai jie panaudojami, neturėdamas prieš akis šitų įmonių biznio planų, nenorėčiau. Tačiau kiekvienu atveju, prieš imant kreditą, reikėtų gerai pagalvoti, kad jis nebūtų pravalgytas ar sunaudotas skoloms grąžinti, pagaliau, kad jis turėtų perspektyvą siekiant nors minimalaus pelno. Aš pats bent jau dabar labai nedrąsiai žiūriu į kreditus ir sunkiai įsivaizduoju, kad Lietuvoje būtų galima pradėti gaminti kažką nauja, kas būtų pelninga. Neįsivaizduoju, kokį galėtume turėti gaminį ar gamybos profilį, kuris, paėmus kreditą, atsipirktų ir dar duotų pelną. Manyčiau, kad turėtume verstis su tomis apyvartinėmis lėšomis, kurias suformuojame patys, gerai įvaldyti tas gamybos sritis, kurias vystėme iki šiol.

Kita nūdienos gyvenimo padiktuota realija - nekilnojamasis mūsų organizacijos, konkrečiau, mūsų įmonių, turtas. Labai sunku kalbėti apie visas šešias įmones, kurios yra gana skirtingos ir skirtinga jų situacija. Čia tikriausiai reikėtų vertinti kiekvieną įmonę atskirai, bet ramina tai, kad visos šešios įmonės yra išlikusios, neįsipynusios į kokias nors neaiškias gamybines situacijas, abejotinus sutartinius įsipareigojimus.

- Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga yra visuomeninė organizacija. Ji neleidžia įstatymų, nekuria programų, kurios galėtų iš esmės pakeisti valstybės ir jos piliečių gyvenimą. Ir vis dėlto ką per artimiausius kelerius metus, dirbdami su valstybinėmis institucijomis ir įstaigomis, galėtume ir turėtume padaryti, norėdami ir toliau plėtoti savo ūkinę veiklą?

- Mano supratimu, čia galioja senos ir visiems gerai žinomos tiesos. Pirmiausia turėtų realiai pradėti veikti Socialinės integracijos įstatymas. Ten parašyta labai daug gerų dalykų: apie darbo vietų kvotas neįgaliems žmonėms, numatytos sankcijos ūkio subjektams, nevykdantiems šitų reikalavimų. Visa bėda, kad įstatymas priimtas, bet jis neveikia. Turėtų atsirasti mūsų inicijuotas, bet metų metais nepriimamas Žmonių su negale įmonių įstatymas. Jame turėtų būti teisiškai aprašytos visos mūsų įmonėms teikiamos lengvatos. Pageidautina, kad atsirastų priemonių, padedančių išsaugoti jau turimas aklųjų darbo vietas. Iš Azijos valstybių įvežama pigios produkcijos - tai labai konkurentiškos prekės. Būtų labai gerai, jeigu gautume vienam ar kitam savo gaminiui monopolį. Dviračio neišrasime, todėl reikėtų semtis patirties iš to pasaulio, kuris yra aplink mus. Rytų valstybėse negalę turinčių žmonių produkcija saugoma per muitus, uždedamus iš užsienio įvežamoms tokioms pačioms prekėms. Vakaruose, pavyzdžiui, Suomijoje, yra monopolis šepetinei, pintai produkcijai. Masažuotojais šioje valstybėje gali būti tik žmonės, turintys regėjimo negalę. Reikėtų, kad bent viena aklųjų veiklos sritis ir pas mus būtų saugoma įstatymų. Prieš kelerius metus buvo priimtas Vyriausybės nutarimas, kad biudžetinės įstaigos 15 proc. reikalingos produkcijos turi pirkti iš riboto darbingumo žmonių įmonių. Vilniaus įmonė gamina plataus asortimento elektros instaliacijos produkciją, galime būti tinkami partneriai bet kurioms valstybinėms struktūroms, tačiau kam tai įdomu, kas šio nutarimo laikosi? Apie visus šituos dalykus mes turime nuolat kalbėti ir nuolat priminti. Manyčiau, kad panašiai ir darome: susitikimai ir pokalbiai Ūkio bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijose, kreipimaisi į Vyriausybę. Objektyviai žiūrint, šio to jau esame pasiekę: išsaugoję turėtas lengvatas, įgiję kai kurių naujų. Iš įvairių valdininkų dažnai girdime vieną ir tą patį atsakymą, kad šitoje sunkioje ekonominėje respublikos situacijoje mūsų problemos nėra pačios svarbiausios ir kad jos sprendžiamos pagal galimybes. Argumentas geležinis, bet ar tikrai juo niekada nepiktnaudžiaujama?

- Jeigu mūsų pačių organizacijos ūkinėje veikloje yra spragų ar keistinų dalykų, ką artimiausiu metu reikėtų padaryti, kad jų neliktų?

- Norint pagaminti paklausų gaminį, reikia orientuotis į naujausias technologijas. Tačiau technologijos, pritaikytos sveikam žmogui, nepaimsi ir neperkelsi į mūsų dirvą kaip kokio nereiklaus augalo - reikia tiflotechnizuoti kai kuriuos gamybos procesus. Žmonėms, turintiems regėjimo likutį, daug lengviau surasti darbą, ir tas jų darbas yra efektyvesnis. O žmonėms be regėjimo likučio kaskart yra vis sunkiau. Dar sunkiau tiems, kas be regėjimo sutrikimo turi papildomų sveikatos problemų. Štai kodėl taip svarbu orientuotis į naujas technologijas, naujus įrengimus ir naujus gamybos procesus. Taip pat, mano supratimu, svarbu išspręsti dar vieną problemą: visame pasaulyje žemė yra labai brangus turtas, ypač miestuose. Pastatai nusidėvi, sunyksta, yra nugriaunami, o žemė lieka. Visa žemė, kuri yra po mūsų turimais pastatais, yra ne mūsų. Ar neatsitiks taip, kad kada nors mes už šitą žemę mokėsime didelius mokesčius? Vienaip ar kitaip ta žemė turėtų atitekti mums - galbūt galėtume ją lengvatinėmis sąlygomis išsipirkti, gal įsigyti kokiu nors kitu būdu, tačiau, svarbiausia, kad ji būtų mūsų.

Į lengvatas, kurias esame gavę, reikėtų žiūrėti labai paprastai - valstybė mums pagelbsti, mus supranta, tačiau tokia sritis kaip žemės ūkis irgi yra dotuojama, nors ten dirba sveiki žmonės. Kad produktas būtų žmogui prieinamas, valstybė dotuoja atskiras žemės ūkio produkcijos rūšis, kai kuriuos gamybos procesus. Mūsų atveju lygiai taip pat: valstybė dotuoja dalį neįgalaus žmogaus gaminamo produkto, nes jo savikaina yra didesnė negu sveiko žmogaus gaminamo tokio paties produkto. Todėl nereikėtų čia įžiūrėti ypatingos išskirtinės situacijos, kurios neįgalūs žmonės sau reikalauja.

- Kaip įsivaizduojate Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos ūkinę veiklą po penkerių ar dešimties metų?

- Norėčiau tikėti ir tikiu, kad ir po dešimties, ir po penkiolikos metų mūsų organizacijos gamybinė veikla išliks. Gal ji bus ne tokia kaip dabar, smarkiai skirsis kiekiai, apimtys, bet pati veikla turi išlikti. Valstybė turi imtis šitos veiklos apsaugos, tačiau apie tai mes jau kalbėjome. Ateityje visa mūsų gamybinė ūkinė veikla turi likti tik po Aklųjų ir silpnaregių sąjungos vėliava. Nekyla abejonių, kad šalia gamybinės, LASS plėtos ir ūkinę savo veiklą. Nekilnojamasis turtas, kurį turime, yra didelis potencialas. Tai suprasdami išsaugojome pastatą Vilniuje, Žemaitės g. 21. Didžiąją dalį to, ką šiandien turime, sukūrėme ne mes, o gavome kaip palikimą iš aklųjų, gyvenusių ir dirbusių prieš mus, tad mūsų misija šitą turtą išsaugoti ir perduoti būsimoms neregių kartoms.

Pasaulyje dabar veikia įvairaus tipo neįgalių žmonių įmonės: darbo terapijos, užimtumo ir pan. Tokios įmonės egzistuoja tam, kad žmogus į jas atvyktų, bendrautų su kitais žmonėmis ir dar šį tą sukurtų. Esama ir pelno siekiančių įmonių. Ateityje, planuodami savo gamybinę veiklą, į šiuos dalykus turėtume atkreipti didesnį dėmesį. Mano supratimu, turėtume dirbti abiem kryptimis ir darbo procesą diferencijuoti. Žmogui labai svarbu, kad jis būtų reikalingas, kad būtų visuomenėje, o ne tarp keturių sienų - tai darbo terapija. Šalia turi egzistuoti gamybos procesas, kur siekiama pelno. Dabar dar sunku pasakyti, kokios bus proporcijos, kurią dalį gamybinės veiklos sudarys darbo terapija, o kurią - pelno siekimas. Aišku tik viena, kad turėsime dirbti abiem kryptimis.

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]