NETEKUS REGĖJIMO
VISADA STENGIAUSI RASTI NIŠĄ
Griežtai formaliai žiūrint, Gintas Burnickas nepatenka tarp tų žmonių, apie kuriuos rašome skyrelyje "Jie nemato". Priminsime, kad šiame skyrelyje pasakojame apie žmones, netekusius regėjimo per paskutinius penkerius - dešimt metų, apie tai, kaip jie įveikia savo nelaimę ir vėl suranda vietą gyvenime, kas jiems padeda tai padaryti ir kas trukdo ar bent jau kelia daugiausia rūpesčių. Gintas visus savo 21 metus matė maždaug tiek pat - dvi lentos, pagal kurią tikrinamas regėjimo aštrumas, eilutes: taigi ne tiek daug, kad būtų laikomas reginčiu, ir ne tiek mažai, kad akluoju. Gintas yra silpnaregis ir apie silpnaregio patirtį su juo kalbėsimės. O ji pakankamai įdomi, nes šis jaunuolis nusiteikęs rimtai kibti likimui į atlapus ir šiame gyvenime kai ko pasiekti.
- Gintai, jūsų pavardė mūsų žurnalo skaitytojams bent kol kas nieko nesako, tad iš pradžių papasakokite apie save.
- Man 21 metai, turiu II invalidumo grupę dėl regėjimo. Esu vilnietis. Kaip ir kiti mano amžiaus silpnai matantys vaikai, pradėjau mokytis Vilniaus A. Jonyno mokykloje, bet ketvirtoje klasėje iš jos išėjau. Tai buvo mano sprendimas, o ne tėvų.
- Kodėl išėjote?
- Buvo neįdomu, nemalonu. Labai nepatiko pradinių klasių mokytoja. Reikia pasakyti, kad ir pats buvau didelis neklaužada: sėdėdavau susidėjęs ant suolo kojas, šiaip neklausydavau, todėl nuolat konfliktuodavome. Ketvirtoje klasėje mokytoja būtų mane palikusi antriems metams, tai buvo dar viena priežastis, vertusi išeiti. Reginčiųjų mokykloje pradėjau mokytis penktoje klasėje.
- Konfliktavote tik su savo mokytoja, ar toje mokykloje nepatiko ir daugiau kas?
- Ne, daugiau lyg ir su niekuo nekonfliktavau. Mano regėjimas, lyginant su kitų vaikų, buvo neblogas. Toje mokykloje paprasčiausiai gyvenimas slinko per daug lėtai, trūko erdvės ir kitokio bendravimo. Nebuvo taip, kad sėdėjau, svarsčiau, nusprendžiau, atėjau ir pareiškiau. Tai buvo impulsyvus sprendimas: tėvams pasakiau, kad šičia man nepatinka, kad noriu mokytis su savo kiemo draugais, štai ir viskas. Pradėjau mokytis 45-ojoje Viršuliškių vidurinėje mokykloje.
- Kokie santykiai susiklostė su reginčiais bendraamžiais?
- Norėčiau palinkėti žmonėms, kurie dabar mokosi A. Jonyno mokykloje ir jaučia, kad galėtų mokytis integruotai, eiti tenai ir mokytis. Tiktai jiems reikėtų sudaryti geresnes sąlygas mokytis papildomai, palaikyti su jais ryšius. Mokymasis integruotai išmoko dar būnant vaiku prisitaikyti prie tų žmonių, tarp kurių gyveni, prie savo negalės, kai kada išmokti ją apeiti, kai kuriuos žmones apgauti. Daugelis mano draugų žino, kad matau blogai, bet jie neįsivaizduoja, kiek aš matau. Mato, kad skaitau laikraštį iš arti, paklausia, kodėl, numetu kokį juokelį ir tiek. Darbe kolegos irgi iš pradžių nustemba, kad iš arti žiūriu į kompiuterio ekraną, bet, kai pats nepasimeti, esi psichologiškai tvirtas, tai ir kiti greitai pripranta ir nieko tai nestebina. Vaiką reikia pradėti leisti į reginčiųjų mokyklą nuo pirmų klasių, kada dar yra viena mokytoja, o jis pats iš savęs mažai reikalauja. Dabar man atrodo, kad mano regėjimas vis blogėja, nes auga poreikiai ir reikalavimai pačiam sau.
- Kokių prisiminimų paliko brendimo laikotarpis? Ne paslaptis, kad kaip tik šiuo metu žmogaus išvaizda, fiziniai jo duomenys tampa itin svarbūs, bendraamžių vertinami.
- Tiesiog jaučiau kažkokias nuoskaudas. Aš dar sergu nistagmu - tai tokia liga, kai nevalingai juda akių obuoliai. Vaikai dažnai iš to šaipydavosi. Man būdavo psichologiškai sunku, kai ėmiau suprasti, kad negaliu kai ko daryti, pavyzdžiui: taip gerai, kaip mano bendraamžiai, žaisti futbolą ar krepšinį.
- Ar galima tai kompensuoti kitais dalykais: išmokti groti gitara, dainuoti estradinėje grupėje?
- Visada galima rasti išeitį iš visų situacijų. Aš dabar užsiimu buriavimu. Štai ir dabar ruošiamės varžyboms, vyksiančioms Trakuose Vilniaus mero taurei laimėti. Jachtoje visas greitis, visa reakcija reikalinga artimoje aplinkoje, 2-3 m aplink tave. Čia įmanoma pirmauti net ir silpnai matant. Mokykloje užsiiminėjau turizmu, daug keliaudavome, bendravome su kariškiais. Visada ir visur stengdavausi rasti savo nišą.
- Ką norėjote veikti ir ką veikėte baigęs mokyklą?
- Norėjau studijuoti kokią nors techninę specialybę. Įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universitetą ir studijavau radijo elektroniką. Mokiausi vienerius metus. Ištempiau tik vienerius metus, o paskui mečiau ir išvažiavau padirbėti į Ameriką.
- Kodėl metėte?
- Technikos universitete visiems mokytis labai sunku, dar sunkiau, jei esi silpnaregis: daugelis paskaitų vyksta didžiulėse auditorijose, dėstytojas nuolat rašo ant lentos kilometrines formules, o ką jis rašo, įžiūrėti negali. Galėjau dar tempti, būdų tam buvo, bet apskritai esu visiškai patenkintas, kad šitaip atsitiko. Dabar vėl rengiuosi studijuoti ekonomiką arba kurią kitą, su ja susijusią discipliną.
- Papasakokite daugiau apie Ameriką, kaip ten atsidūrėte, kaip sekėsi, ar žinojo jūsų darbdaviai, kad blogai matote?
- Amerika dabar nieko nenustebinsi: žmonės išvažiuoja, padirba ir vėl grįžta. Darbą siūlo įvairios firmos, bet, aišku, reikia susirasti patikimą. Geriausia važiuoti per studentų organizacijas - aš taip ir padariau. Dirbau baruose, naktiniuose klubuose. Amerika yra pinigų darymo valstybė. Ten nėra jokios kultūros, tiksliau pasakius, yra amerikietiška kultūra, kurios visi jau atsikando. Šia prasme man labiau patinka Lietuvoje. Tiesa, amerikietiška darbo moralė skiriasi nuo mūsų, bet, manau, kad po kelerių metų Lietuvoje irgi bus panašiai. Darbdaviai gal ir pastebėjo, kad matau blogai, bet šia prasme ten šiek tiek liberaliau. Amerikoje labai daug nestandartinių žmonių: juodų, geltonų, labai storų, labai plonų ir t.t. Niekam ten nerūpi, koks esi: būk nors su dramblio ausimis, svarbu tik, kad padarytum savo darbą. Amerikoje išbuvau šiek tiek daugiau negu pusmetį. Grįžęs į Lietuvą įsidarbinau vienoje prekybinėje firmoje. Dabar dirbu firmoje, organizuojančioje tarptautinius pervežimus.
- Kokie ateities planai?
- Kaip sakiau, ketinu vėl studijuoti. Norėčiau semestrą ar du pasimokyti Lietuvoje, o paskui išvažiuoti į užsienį. Tam reikalingos lėšos, reikia iš banko gauti paskolą. O firmoje, kurioje dirbu, moka neblogai, bet tik "juodais" pinigais. Tad dabar ieškausi darbo, kur oficialiai mokėtų tiek, kiek uždirbi. Dėl savo negalės turiu už kitus darbuotojus būti kažkuo pranašesnis - mokslas užsienyje kaip tik ir galėtų man suteikti tą pranašumą. Nenorėčiau važiuoti ten, kur važiuoja masės: Vokietija, Didžioji Britanija. Man patinka Danija.
- Kodėl? Apie tą šalį ką nors žinote?
- Gyvenau joje dvi savaites. Buvome išvažiavę su skautais, kai dar mokiausi mokykloje. Tai maža šalis, daug kuo primenanti Lietuvą. Gyvenome mieste, kažkuo panašiame į mūsų Panevėžį: ramu, tylu, jokių didelių nesklandumų ar problemų. Man Danija primena gerai sutvarkytą Lietuvą, kokia ji galėtų būti.
- Kokie ryšiai jus sieja su Aklųjų ir silpnaregių sąjunga? O gal priešingai: jokių ryšių nėra ir nėra reikalo jiems atsirasti?
- Kiekvienas žmogus galvoja apie save ir jeigu yra, kas gali padėti, tai juo geriau. LASS padėjo, kai studijavau, - sumokėdavo už mokslą. Dabar irgi kvietė į jaunimo stovyklą Palangoje. Gaila, ruošiuosi stojamiesiems egzaminams ir tiesiog fiziškai trūksta laiko, o šiaip mielai būčiau vykęs. Kitokios pagalbos iš LASS nelabai turiu. Ji gal daugiau padeda visiškai nematantiems žmonėms. Man labiausiai trūksta konsultacijų, realių projektų kad ir dėl to paties mokslo užsienyje. Man pačiam, kad visa tai sužinočiau, reikia daug laiko, reikia aplankyti daug ministerijų, kitų įstaigų. Čia dirba savo sričių profesionalai ir jiems susirinkti reikalingą informaciją yra daug lengviau negu privačiam asmeniui. Manyčiau, kad LASS pati turėtų būti suinteresuota išsiųsti regėjimo negalę turinčius studentus pasimokyti į užsienį. Jeigu LASS čia galėtų kiek nors padėti, man ta pagalba būtų tikrai laiku ir labai reikalinga. Dabar jaučiuosi vienas mūšio lauke. Jeigu atkeliauja labdara - makaronai ar magnetofonai - tai yra labai gražu, bet man tokios pagalbos jau nebereikia. Nežinau, ar šita organizacija užsiima įdarbinimu, gal ir taip, tačiau negirdėjau, kad darbo vietų akliesiems būtų ieškoma didelėse prestižinėse kompanijose. O juk tai visiškai įmanoma! Daugelyje kompanijų dabar kuriamos informacinės tarnybos. Kad nereikėtų užsakinėti tyrimų ir mokėti didelių pinigų, šių tarnybų darbuotojai patys skambinasi klientams, klausinėja, ką šie mano apie vieną ar kitą jų firmos gaminamą produktą ir pan. Kodėl tokio darbo negalėtų atlikti aklieji arba silpnaregiai? Aišku, tam turi būti kuriamos specialios programos, jų įgyvendinimui - pasitelkiami tokį darbą išmanantys žmonės ir dideli pinigai, bet tai visiškai įmanoma.
Kalbėjosi Alvydas VALENTA
