KAIP PELNOMĖS DUONĄ
Henrikas STUKAS
SVAIGUS SVEIKŲJŲ PASAULIS
"Savo negalės nereikia slėpti. Būti neįgaliam - ne nuodėmė. Tai ne kokia vagystė, tai ne nuo žmogaus priklausantis dalykas. Todėl žodžiui "neįgalumas" nereikia suteikti neigiamą prasmę. Man negalė - kažkas gražaus, neįprasto. Aišku, absurdiška būtų teigti, kad taip visi mąsto. Žinau viena: bet koks fizinis trūkumas užgrūdina - tampi kovotoja. Aš neslėpsiu savo negalės. Gyvenu reginčiųjų pasaulyje. Silpnas regėjimas - man ne kliūtis įsitvirtinant visuomenėje," - samprotavo dainininkė, mokytoja
Jūratė Vizbaraitė.
Jūratė Vizbaraitė savo pavyzdžiu įrodė: užsispyrimas ir darbštumas visas duris atveria. Jei nepasiseka pirmą kartą, niekada nereikia nuleisti rankų. Būtina mėginti dar ir dar...
Vaikystė
Nuo pirmųjų gyvenimo dienų Jūratei teko vargti. Iš senelio mergaitė paveldėjo galvos egzemą. Tėvai visaip gydė - vaistai nepadėjo. Motina nenuleido rankų. Ji, paklausiusi vienos kaimo močiutės, išmėgino paskutinę priemonę - juodųjų serbentų voneles. Mergaitė išgijo. Tada tėvai pastebėjo, kad mažoji dukrytė nemato barškučių ir kitokių žaisliukų. Gydytojai nustatė: prasto regėjimo priežastis - egzemos komplikacijos. Bet medikai parašė tokią ligos diagnozę - įgimta katarakta. Mergaitė vos tematė dienos šviesą. Jūratei ūgtelėjus tėvai nuvežė ją į Odesą, kur tuo metu dirbo geriausi akių gydytojai. Jie mergaitę operavo. Operacija pavyko: Jūratė pradėjo geriau matyti.
Vis dėlto ir jos laukė daugelio neregių, silpnaregių lemtis - aklųjų mokykla Kaune, po to - Vilniuje nuo 1975 m., kur 1980 m. J. Vizbaraitė baigė devynias klases.
Be muzikos - ne gyvenimas
"Aktoriais gimstama, o ne tampama." Šią tiesą įrodė ir Jūratė Vizbaraitė. Nuo mažens ji mėgo dainuoti - mokėjo daug įvairiausių dainelių. Vidurinėje mokykloje ji papildomai lankė muzikos mokyklą. Be muzikos mergaitė neįsivaizdavo savo gyvenimo. Baigusi devynias klases tvirtai nusprendė - bus muzikė. 1980 m. įstojo į Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, pasirinko chorvedybos specialybę. Be mokymosi, Jūratė dainavo dabartiniame "Vilniaus" chore. Deja, mokslas J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje nebuvo sėkmingas. Jūratė prisimena: "Stodama mokytis chorvedybos padariau klaidą - nemaniau, kad prastas regėjimas taip trukdys mokytis. Chorvedyboje svarbiausia - akys, nes reikia matyti partitūrą. Iškart mokslo mesti nedrįsau. Kankinausi pusantrų metų. Pagaliau mečiau, bet su muzika neišsiskyriau - toliau dainavau chore."
Tuometinis choro vadovas Juozapas Kairys, matydamas Jūratės gabumus, skatino merginą mokytis Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje dainavimo. Jūratė abejojo. Po kelerių metų dvejonių mergina vėl ryžosi mokytis. Tik šį kartą pasirinko dainavimo specialybę. "Rimtai ruošiausi dainuoti "Vilniaus" chore. Su juo siejau savo ateitį. Todėl dainavimo specialybė man labai tiko. Jau buvau subrendusi. Žinojau, ko noriu. Šį kartą mokytis sekėsi gerai. Grupėje buvau vyriausia. Studijų draugams bei dėstytojams imponavo, jog aš ne tik mokausi - dar dainuoju ir garsiame chore. Tai glostė savimeilę. Teko dainuoti labai daug, nes nebuvau atleista nuo koncertinės veiklos. Dainavau ne tik su "Vilniaus" choru, bet ir mokyklos koncertuose," - pasakojo Jūratė Vizbaraitė.
Mokslas Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje pralėkė bematant. Jūratė 1990 m. baigusi šią mokyklą net nemanė toliau mokytis. Gyvenimas patvarkė kitaip. Po kelerių metų vėl teko sėsti į mokyklos suolą. Šį kartą J. Vizbaraitė pasirinko Lietuvos muzikos akademijoje dainavimo specialybę. Nenujautė, jog dainininkės duona yra labai sprangi. Tarp dainininkių negailestinga konkurencija, nuolatinė kova dėl pripažinimo, o kur dar visokios "povandeninės srovės". Visa tai Jūratės dar tik laukė.
O aukštojo mokslo istorija prasidėjo labai neįprastai. 1991 m. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga organizavo pirmąjį B. Grincevičiūtės kamerinio dainavimo konkursą. Jame dalyvavo ir J.Vizbaraitė, kur laimėjo pirmąją vietą. Jaunuosius dainininkus vertino Virgilijus Noreika, Giedrė Kaukaitė bei kiti muzikos pasaulyje žinomi žmonės.
Po konkurso prie silpnaregės dainininkės priėjo G. Kaukaitė, pagyrė už gražų dainavimą bei gerą balsą. O vėliau G. Kaukaitė pasiūlė Jūratei stoti į Muzikos akademiją. Taip prasidėjo dviejų dainininkių bendradarbiavimas. Garsioji dainininkė sutiko Jūratę paruošti stojamiesiems egzaminams. Pusės metų užsiėmimai pravertė: J. Vizbaraitė 1992 m. įstojo į Lietuvos muzikos akademijos kamerinį dainavimą. Dainavimo mokėsi beveik septynerius metus: ketverius - bakalaurei, dvejus - magistrei. Tiesa, vienu metu Jūratė buvo išėjusi akademinių atostogų. Apie studijų metus mergina pasakojo: "Akademijoje studijos buvo tikra šventė. Jau buvau atsikračiusi baimių bei kompleksų, kurių neregiai bei silpnaregiai turi daug, nes sovietmečiu gyveno lyg kokiame rezervate. Ir aš nedrįsau svajoti apie integraciją į visuomenę. Tai būtų buvęs žingsnis už ribos, kurią buvo nubrėžusi tuometinė ideologija. Už šios ribos slėpdavosi ir patys aklieji. Aišku, mėginimų patekti į visuomenę būdavo. Deja, dažniausiai tekdavo grįžti į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą. Dabar savo negalę prisimenu tik pakalbinta žurnalistų arba tada, kai reikia pasikeisti kontaktinius lęšius. Visuomenėje nesijaučiu podukros vietoje. Vidinis Minotauras nugalėtas! Visą tai įvyko studijų dėka."
Dainavimas lyg sportas. Kelias dienas nepadainavus forma blogėja. Dainavimas - nuolatinė fizinė mankšta: kvėpavimo pratimai, taisyklingas burnos pražiojimas, laikysena. Silpnaregei dainininkei studijos Muzikos akademijoje neprailgo. Mokymasis dainuoti - specifiškas dalykas, dėstytojo ir studento individualus darbas. Reikėjo išmokti ne tik dainavimo, bet ir įvairių scenoje praverčiančių gudrybių.
Darbas "Liepaitėse"
Chorinio dainavimo mokykla "Liepaitės" išaugo iš "Liepaičių" choro studijos. Šioje mokykloje mokomos mergaitės dainuoti nuo ketverių metų iki dvyliktos klasės. Dainavimo mokosi 400 mergaičių. Mokykloje dirba apie pusšimtis pedagogų. Šią muzikos mokyklą įkūrė Petras Vailionis ir Liucija Palinauskaitė. Kartą P. Vailionis, pakviestas Giedrės Kaukaitės, atėjo į Jūratės Vizbaraitės koncertą, po jo pasiūlė mergaites mokyti dainavimo. Jo nuomone, muzikos turi mokyti profesionalūs vokalistai. Kitaip vaikas nepajus tikrojo dainavimo skonio. Chorinio dainavimo mokykloje "Liepaitės" kaip dainavimo mokytoja J. Vizbaraitė įsidarbino 1994 m. Tada ji dar tebesimokė Muzikos akademijoje. "Esu laimingas žmogus. Darbo specialiai neieškojau. Gavusi šį nuostabų pasiūlymą negalėjau juo nepasinaudoti, nes iš stipendijos negalėjau pragyventi. Tiesa, anksčiau buvau dirbusi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre. Ten budėdavau naktimis, vėliau dirbau valytoja. O siūlomas darbas buvo pagal mano specialybę," - džiaugėsi dainininkė.
"Liepaitėse" dainavimo mokymas yra bendras ir individualus. Jūratė pati groja fortepijonu ir moko dainuoti, nors pamokoje yra ir profesionalus pianistas. Kvėpavimo pratimų moko kartais vienu sykiu kelias mergaites. Jūratė Vizbaraitė dainuoti moko mergaites nuo 6 iki 11 klasės. Kiekviena mergaitė turi savo kūrinėlius. Mažylės dainuoja po vieną, vyresnės - po kelis. Išmoktų kvėpavimo gudrybių mergaitėms reikia dainuojant. Jūratei tenka daug pasakoti ir apie dainavimo specifiką. Soprano balsą turinti mokytoja pasakojo: "Labai dažnai mergaitės netampa dainininkėmis. Vis tiek dainavimas palieka gilių pėdsakų mergaičių sielose. Meniškos prigimties vaikai dainuodami atsipalaiduoja, atsiveria. Per pamokas reikia sukurti tokią atmosferą, kad mokinys nebijotų atsiverti, manimi pasitikėtų. Pasitaiko, jog dainuoti mokau kelerius metus, o kontakto nėra. Tada tenka ieškoti kompromiso. Bet kokiu atveju turi išlikti ne tik drauge, bet ir mokytoja."
Jūratė prieš pradėdama dainavimo pamoką visuomet paklausia: kada atsikėlei, ką valgei, kaip miegojai, ką vakar veikei? Šie klausimai labai svarbūs - jie parodo vaiko savijautą. Su prastai nusiteikusiomis mergaitėmis net neverta pradėti dainavimo pamokos. Vis tiek mokinė neįvykdys visų reikalavimų. "Pamokoje lemiamas mokytojos vaidmuo. Buitis - svarbu, tačiau ji negali užgožti mokymosi. Bendraudama su mergaitėmis pasikliaunu intuicija. Atėjus mokinei, galiu neklysdama pasakyti, ar ji šiandien padainuos ar ne".
Jūratė Vizbaraitė turėdama chorinio dainavimo patirties nesistengia mergaičių ugdyti solistėmis. Solinis ir chorinis dainavimas - du skirtingi dalykai. Choriniai įgūdžiai labai kliudo soliniam dainavimui, todėl mokytoja nesistengia iš esmės keisti mergaičių dainavimo įgūdžių, o tik šlifuoja juos ir gludina. Juo labiau, kad daug balsingų, absoliučią klausą turinčių mergaičių beveik nėra. Mergaitės pačios puikiausiai įvertina savo galimybes - tereikia mokines padrąsinti ar pagirti. Negalima sakyti, jog vaikas negabus. Šiuo pasakymu galima visam gyvenimui įskaudinti mokinę. Daug svarbiau teigiamos emocijos.
Koncertinė veikla
Iš muzikos gyventi sunku. Norint tapti profesionalia dainininke, reikia turėti vadybininką, kuris rūpintųsi koncertų organizavimu bei pinigais. Jūratė Vizbaraitė tokio neturi. Kitas dalykas - pinigai. Jie visur atveria duris. Jų taip pat nėra. Pačiai organizuoti koncertus labai sunku. Jūratė mėgino. Deja, po tokio reikalų tvarkymo nelieka jėgų dainuoti. Laimei, Jūratė dirbdama "Liepaitėse", turi galimybę dainuoti geriausiose pasaulio scenose - "Liepaičių" koncertuose atlieka visas solo partijas. Tai gera ir auklėjamoji priemonė: mokinės įsitikina, jog mokytoja ne iš kelmo spirta. Jūratė planuoja išleisti kompaktinę plokštelę. Labai norėtų išleisti ją kartu su "Liepaičių" choru. Tokių įdainavimų ji turi nemažai. Neseniai J. Vizbaraitė su "Liepaitėmis" dalyvavo Bacho festivalyje, kuris vyko Erfurte (Vokietija). Ten ji atliko dvi J. S. Bacho arijas. J. Vizbaraitė dainavo didžiausiose Lietuvos koncertų salėse. Neliko užmiršti ir mažesni šalies miesteliai.
Jūratė Vizbaraitė nuolat bendradarbiauja su Lietuvos radiju, kurio fonduose yra daug jos įdainavimų. Jūratė koncertavo su S. Sondeckio, D. Katkaus kameriniais orkestrais, buvo išvykusi į Vokietiją, Olandiją, Ispaniją, Rusiją.
