LASS LITERATŲ KŪRYBA
Valentinas ZAIKAUSKAS
VILKOLAKIS
(Ištrauka iš to paties pavadinimo apysakos)
Naktis. Labai augalotas plėšikas sėlina paskui moterį, o kai pastoja jai kelią, moteris tyliai nusiima ir jam įteikia visas brangenybes.
Tai kartojasi ir kartosis tūkstantis naktų, ir niekados jokiai moteriai net tokios minties nebuvo priešintis, ir todėl šis plėšikavimas nuostabus. Ir šitokį sugalvojau aš pats. Aš pats, sūnau, šio savo amato visas paslaptis čia surašau. Tu, šį vadovėlį skaitydamas, mokysies, džiaugsies ir būsi laimingas.
Dovanoju amatą. Dovanoju tau, sūnau, savo amatą. Jo vardas yra plėšikavimas. Bet išmokysiu tave tapti tokiu plėšiku, koks pasaulyje būsi vienui vienas. Žinosi, kaip galima iš moters naktį paimti visus papuošalus bei piniginę taip švelniai ir su pagarba, kaip gėlininkas skina gėles. Čia mokysiu, kad tavo auka, kai ją švarinsi, apie tave sulumusi galvotų: "Taip, iš tikrųjų jis mane apiplėšinėja vidury juodos nakties, o kokios jautrios, šiltos, didelės šito plėšiko rankos".
Taip, sūnau, pats sugalvojau šitą ir man, ir mano aukai įspūdingą ir mielą apiplėšinėjimą. Viską sumaniau pats. Ir tu taip pat suprasi, kad įmanoma žmogų apiplėšti, bet niekad nepažeminti. Oo, kaip teisingai tas žinomas žmogus yra pasakęs: "Su žmogišku veidu ir t.t." Argi jo žodžiai netaiklūs?
Ir vis dėlto tu suabejosi, tad pradėk ilgai ilgai samprotauti bei mąstyti, ar išnyks kada žemėje plėšikavimas. Ir sau atsakyk: ko nebuvo, to nebuvo, ko nėra, to nėra, ko nebus, to nebus. Kas yra, tas yra: yra sukurtas grynasis ir švariausias plėšikavimas. Tai aš plėšikavimą apvaliau nuo piktumų ir nuo riksmų naktį.
Skaitydamas šį mano vadovėlį, matysi, kiek mano amate iškilmingumo, sakau, šventiškumo ir poezijos. Tu ir tavo auka stovėsite tamsią naktį vienas priešais kitą, tu priiminėsi iš jos švelnių, virpančių rankų žiedus, auskarus, apyrankes ir visa kita, taip pat piniginę, o ji kaip apžavėta šnibždės ir šnibždės:
- Mudu abu, mes visi juk esame žmonės, ir jis yra žmogus...
Sūnau, tu daug ką pagerinsi ir pagražinsi, nes aš ne viską pasiekiau. Daug ko nežinau - nežinau, kur esi tu - Afganistane, Irane? Net nenujaučiu, kodėl bėgau iš kolonijos, kad rasčiau savo tėvą, tačiau ėmiau plėšikauti. Tik perskaitęs vadovėlį, palaipsniui suprasi, kad mano plėšikavimas - brandžiausias būdas, kaip galima mūsų žmones pamokyti orumo, išdidumo, ramybės ir visa kita. O gal esu ne plėšikas, bet ramybės mokytojas... Mat vos pasprukęs iš kolonijos pamačiau, kaip mūsų gyvenamas laikas iš žmonių reikalauja nuolankumo, taip pat ir proto.
Aš pirmas pajutau, kad naktimis vaikštinėjančios puošnios moterys nėra geros - jos mums visiems nusidėjo. Mes jas visas pamokysim. Bet juk aš visoms atleidau ir grąžinau joms ramybę. Tik pagalvok, sūnau.
Vakaras prie teatro, prie restorano. Aš iš tamsos apžiūrinėju savo moteris. Neskubėdamas išrenku moterį, turinčią labiausiai verdančias akis, judriausią kūną, neprotingiausiai ir nesaikingiausiai apkabinėtą auskarais, apyrankėmis ir panašiai, taip pat su pinigine. Žiūrėdamas iš savo priebėgos, aš nieko nesmerkiu už abejingumą šitokiam mūsų laikui, nes aš juk ne teisėjas, ne prokuroras. Jas pamokysiu tamsiame akligatvyje. Priešais jas juk iškylu iš patvorio, iš dulkių, iš rudeninių lapų krūvos. Pastoju moteriai kelią. O, kaip mikliai ji susitaiko su mano nuomone ir su mano įžvalgiu protu bei sumanymu. Labai gražu naktį po siūbuojančiu gatvės žibintu. Vėjas taršo jos plaukus, o gražuolė nusiiminėja nuo savęs visus pašvitalus ir man įduoda - taip aš ją mokau. O kai palengvėjusi ji ima tolti, jai įkandin mintimis sakau: "Nenusiminkime. Ateis laikas, ateis auksinis laikas, ir bus viskas gerai. O dabar laikykimės."
Atidžiai perskaičiau, ką rašiau. Ko gi trūksta tokiai puikiai mano vadovėlio įžangai? Dar nesakiau, kad visus žmones suskirsčiau į tris rūšis: ramūs, neramūs, apraminti. Sėlinu paskui auką ir šypsodamasis spėlioju: rami, nerami, apraminta?.. Ak, kaip gera spėlioti, o po to sužinoti ir savo akimis pamatyti, savo protu įsitikinti, kad įspėjau: ši moteris nerami, todėl kalta. Mano apiplėšimas jai reikalingas.
O vadovėlį privalau parašyti su spalvingais pavyzdžiais, su gyvais žmonėmis - turiu tave įtikinti, kad tiksliai pasielgiau, ieškodamas savo tėvo, o pakeliui padėdamas žmonėms apsigalvoti.
Štai ir pasakysiu, kada ir kaip atėjo man mintis, kad žmogus žmogui privalo būti reikalingas. Nemanyk, kad esu kvailys demagogas - tiek dar suprantu, kad plėšikavimas nėr visai geras daiktas. Bet tu perskaitysi vadovėlį iki galo ir suprasi, kokios geros viso to pasekmės.
Tos pirmos dienos plėšikavimo rytą mane pažadino šaltis. Gulėjau kolonijoje, kalendamas dantimis, nes lapkričio vidury radiatoriai dar nešildė. Tarp manęs ir mano tėvo buvo šimtai tvorų, daug kolonijos prižiūrėtojų, sargybinių, spygliuotų vielų. Jie atėmė iš manęs viską, ir aš buvau apramintas. Buvau septyniolikmetis, metro ir aštuoniasdešimt penkių centimetrų ūgio, raumeningas kaip Veismiuleris, bet mano gyslomis tekėjo šaltas kraujas. Neturėjau nieko, vien savo įdėmų protą. Neseniai sužinojau, kur ir kas yra mano tėvas. Nors kalenau dantimis, bet buvau laimingas, nes turėjau tėvą.
Iš vakaro, valydamas kolonijos pastato pastogę, aptikau vietą, kur buvo suvestos visų patalpų ir kabinetų ventiliacijos angos. Susiraitęs tupėjau prie direktoriaus kabineto angos, klausydamasis, ką kalba apie mane.
- Apie tokį atletišką Šeldonas sako, kad tai geriausiu atveju "snaudžiantis nusikaltimas"...
Kažkas prieštaravo:
- O ne. Nebūtinai. Jo tėvas toks pat atletiškas, tačiau kultūringas, protingas, gerbiamas, tautosakos profesorius!
- Ir tėvas tokio sūnaus neatsiima, nes iš jo sklinda tik blogis.
Kažkoks jaunas moteriškas balsas prieštaravo, kol suūžė daug balsų:
- O ne! Gal tėvas apie jį nieko nežino.
Tą rytą gulėjau, barškindamas dantimis, stengdamasis sugalvoti, ką turiu padaryti, kad iš manęs sklistų tikrai ne blogis, o gėris.
Tyliai atsikėliau, išėjau į koridorių, negirdimas praslinkau pro miegantį ant kėdės budintį prižiūrėtoją.
Aš, sūnau, įžengiau į katilinę kaip nugalėtojas - turiu galvoje, kad nugalėjau savo abejingumą, o jis iki tol buvo mano vienintelis tikras priešas ir bjaurumas.
Uždegiau centrinio šildymo pakuroje ugnį, galvodamas apie visų laimę. Šiūpeliuodamas anglį, paskui klausydamasis, kaip staugia ugnis, supratau, kad aš jau pasikeičiau. Argi mano poelgis ne didingas? Argi aš nuo tada nepasidariau didvyris? Šiltas vanduo kilo į radiatorius visuose kambariuose, kabinetuose, koridoriuose, ir dėl to aš pavirtau nepaprastu geru žmogum. Šaunuolis erelis ir, kaip toje knygoje teisingai parašyta, žmogus, nešantis visiems gėrį, turi didelę liepsnojančią širdį. Aš pasirūpinau visais kaip kilnus tėvas ir nuo šiol į visus žiūrėsiu kaip į savo vaikus, o jie į mane kaip į didįjį geradėją. Dabar labai noriu apie tą valandą, praleistą katilinėje, rašyti ilgai, išdidžiai, džiugiai, pakiliai ir net truputį puikuodamasis savimi.
Aš juk pasielgiau kaip didelis teisuolis, o jei nori žinoti mano nuomonę iki galo, tai pasielgiau kaip šventasis, ir gal net gražiau. Įsidėmėk, sūnau, juk man grėsė, labai grėsė. Bet aš kaip sykis tuomet ir įsitikinau, kad žmogus, kuris dėl visų jaudinasi ir visais rūpinasi, yra ne tik nesugaunamas, bet ir negaudomas. Mes, gerieji žmonės, esame nepagaunami, neteisiami, nebaudžiami.
Reikia apie tai ilgai rašyti, sąžiningai pasakoti visiems, ne tau vienam, sūnau. Didis žmogus, taurus žmogus yra visų žmonių turtas, visuomenės pažiba. Šit kodėl tuoj po pusryčių prie manęs nepastebimai prislinko vienas senbuvis ir, vengdamas mano žvilgsnio, sušnibždėjo, kad yra tokia nuomonė, jog man už gerumą reikia pasakyti, kur yra tvoroje silpnai prikalta lenta.
Vis dėlto privalau prisipažinti, kad labai nekantraudamas laukiau vakaro. Maža to, man ėmė rodytis, jog niekada ta diena nebesutems, saulė nebenusileis. Nieko nėra baisesnio, kaip bijoti saulės. O aš mintimis vis karštligiškiau lyginau tamsą su saule ir taip po truputį priėjau prie įspūdingos išvados, kad nieko nėra bjauresnio už dienos šviesą. Taip galvoja žmogus laukdamas vakaro. Tamsa yra pats gražumas. Suradau daug įrodymų apie dienos šviesos žmonėms daromą žalą. Argi kolonistai ne šviesos apkvailinti vaikšto išpūtę krūtines, kaip povai uodegas? O jų veiduose iškrypėliški norai ar ne dėl to paties? Kodėl žmonės kalba išpūstomis frazėmis, per ryškiai rengiasi ir puošiasi blizgučiais ar ne dėl šviesos tvirkinančio poveikio? Juk Liuciferis yra ne tamsos, bet šviesos angelas. Žmonės turi tiek daug ydų dėl nežaboto šviesos pomėgio. Ar degtinės gėrimas nėra kvailas noras sau į pilvą įsipilti šviesos? Šviesa tvirkina. Žmonės taip įsitraukia į šviesą, kad tingi galvoti apie tamsos patogumus. Šit vienas nuteistasis mirti, iš tamsos kalėjimo atvestas prie kartuvių, buvo paklaustas, koks jo paskutinis noras. Žinoma, žiūrėdamas į saulę, jis atsakė: "Prieš mirtį kekšę". - Taip toje knygoje ir parašyta: Scortem ante mortem... Argi nereikia piktintis tokiu saulės darbu?
Tamsoje žmonija daug atsargiau stato ant žemės kojas, judesiai švelnesni, žodžiai kuklūs, o pats būni lyg atjaunėjęs ir samprotauji įdėmiau.
Štai kokios buvo mano mintys nelaisvėje, prieš susimaišant su laisva žmonija.
