NETEKUS REGĖJIMO

Alvydas VALENTA

IDĖJOS GROŽIS AR TEMIDĖS TRAPUMAS


Mano pašnekovai - du labai skirtingi žmonės. Ir ne tik todėl, kad vienas iš jų yra vyras, o kitas - moteris: labai skiriasi jų pasaulėjauta, gyvenimo būdas. Vienija juos nebent tai, kad abu yra netekę regėjimo ir priklauso Lietuvos aklųjų bei silpnaregių sąjungai.

SUSTABDYTI ŠVIESOS SPINDULĮ

Anatolijus Andrijenko prieš netekdamas regėjimo dirbo restauratoriumi - dažniausiai restauruodavo gipso dirbinius. Kaip pats prisipažino, valstybinis darbas sudarydavo tik dalį visų užsakymų, gal net ne pačią didžiausią: "Ateidavo kunigai, paprašydavo, tai ir darydavome". Anatolijus gali daug pasakoti apie bažnyčias, cerkves, kuriose darbuotasi, apie meno kūrinius ar atskiras architektūros paminklų dalis, prikeltas naujam gyvenimui. Anatolijaus bendradarbiai buvo dailininkai, na, ir šiaip visokie menininkai. O menininkas - tai jau daugiau negu paprastas mirtingasis! Anot paties Anatolijaus: "Jeigu dailininkas savęs nelaiko genijumi, jeigu mano, kad koks nors Sikeirosas ar Salvadoras Dali yra aukščiau - vadinasi, jis ne dailininkas. Ir tai ne puikybė ar pasipūtimas, o būtina psichologinė nuostata, kad žmogus iš tikrųjų ką nors sukurtų. Praradus genialumo jausmą, pradedama kopijuoti, ieškoti panašumų su kažkuo kitu, savo nieko nelieka ir dailininkas užgęsta". Kaip jau sakėme, Anatolijus buvo tik restauratorius, ir todėl genialumo liga nesusirgo. Tačiau užmojų platumu dailininkams jis ne ką tenusileidžia, o kai kada juos net lenkia: "Neseniai per televizorių išgirdau, kad amerikiečiai sustabdė šviesos spindulį. Gamtoje kai kurie dalykai gali egzistuoti tik judėdami. Šviesa priklauso prie tokių reiškinių. O čia - išjungia lazerį, bet spindulys vis tiek lieka. Tačiau amerikiečiai iš šito bandymo padarė neteisingas išvadas, todėl man reikia parašyti patikslinimą. Tačiau šito taip paprastai nepadarysi: būtinos nuorodos į šaltinius, kiekvieną teiginį, kiekvieną formulę reikia pagrįsti. Pats skaityti aš nematau, o sekretoriaus niekas neduoda."

Štai tau ir ne genijus! Arba kaip sakė vyskupas Motiejus Valančius: "Tankiai su sermėga apsivilkusi vaikščioja tikra išmintis". Belieka tik pasvajoti apie laikus, kada socialiniai darbuotojai galės atlikti ir šią nesuprasto genijaus sekretoriaus ar raštininko funkciją. Neabejoju, kad ateityje, kai valstybė bus turtingesnė, taip atsitiks: kiek žmonių jie galėtų paguosti, kiek akių užsidegtų nauja gyvenimo ir prasmingos veiklos ugnimi! O kol kas yra taip, kaip yra: galime tokius kaip Anatolijus tik atidžiai išklausyti ir patarti neprarasti vilties. "Apie 1970 metus perskaičiau straipsnį apie Stradivarijaus smuikus, - toliau pasakoja Anatolijus. - Niekas neįspėja jų gamybos paslapties. Buvo pasitelktos afrikiečių, indėnų medžio apdirbimo technologijos - ne tai, ir viskas. Iš tikrųjų Stradivarijui nereikėjo vykti nei į Afriką, nei į Ameriką. Medieną savo smuikams jis imdavo daugiausia penkių kilometrų atstumu aplink tą vietą, kurioje gyveno. Medžiaga yra viskas, - įsitikinęs Anatolijus, - pažindamas medžiagą, gali labai daug, nepažindamas - nepadarysi nieko. Net statybiniam skiediniui ne kiekvienas smėlis tinka."

Kaip pats sakė, visi gyvenimiškieji jo įgūdžiai susiję su regėjimu. Matytų, padarytų keletą eksperimentų, atidarytų dirbtuves ir prašom - geriausios gitaros pasaulyje. Tačiau viską sumaišė regėjimas. Jis Anatolijui pradėjo silpti apie 1990 metus ir po ketverių penkerių metų visiškai užgeso. Apie Aklųjų ir silpnaregių sąjungą Anatolijus žinojo dar matydamas - mat netoliese dirbo, todėl nieko nelaukdamas į ją ir kreipėsi. Dabar Anatolijus nemato visiškai, vaikšto su baltąja lazdele - tai daryti išmoko pats, savarankiškai. Gyvena vienas: "Toks žmogus kaip aš nemėgsta minios". Vilniaus rajone gyvena Anatolijaus sesuo. Ji kartais atvažiuoja, padeda. Padeda ir kiti giminaičiai. Iš socialinių darbuotojų kokios nors didesnės pagalbos Anatolijus nesulaukia - galbūt todėl, kad pats į juos neskuba kreiptis. Retsykiais užsuka į LASS Vilniaus ir Alytaus apskričių tarybą, pasidalina savo idėjomis.

"Sunku aklam - nei bulvės švariai nusiskusi, nei išsivirsi," - sako Anatolijus. Tačiau jis pernelyg nesiskundžia, gyvena, ir tiek. Apie save ir savo buitį nelinkęs daug kalbėti - kas kita dailininkai, su kuriais dirbo ir bendravo, mokslas! "Apie 1990 metus "Vakarinėse naujienose" buvo straipsnis, kad Tian Šanyje, budistų vienuolyne, rastas veidrodėlis. Jis nėra padengtas amalgama kaip paprasti veidrodžiai, o metalas nušlifuotas iki blizgesio. Kitoje pusėje yra bareljefas, kuris matomas žiūrint į veidrodį. Iki galo neperskaičiau, o jau žinojau, kaip tai galima padaryti."

Anatolijus nepavargdamas gali kalbėti apie optiką, fotoaparato principu veikiančias optines sistemas - įsitikinęs, kad viena jų galėtų pagerinti net jo paties regėjimą - holografines nuotraukas, kada fotografuojama lazeriu ir pan. Anot paties Anatolijaus, tuo metu, kai dar matė, suspėjo šio to išmokti: domėjosi elektronika, fizika, chemija. Dabar šie dalykai ir skaidrina žmogaus gyvenimą.

RANKOS, GYDANČIOS ADATOMIS

Jūratė Dalia BaronienėJūratė Dalia Baronienė - gydytoja, dviejų vaikų motina. Jau dvidešimt metų serga cukriniu diabetu ir nemato vos pusmetis. Net ir visiškai praradusi regėjimą, neprarado noro gyventi aktyvų gyvenimą, neužmiršo, kad yra medikė ir kad gali padėti kitiems. Kaip pati sakėsi, buvo kaip ir visas jaunimas, aktyviai sportavo: užsiiminėjo stendiniu šaudymu ir buvo pasiekusi neblogų rezultatų. Vienu metu - tiesa, labai neilgai - varžėsi net su dabartine olimpine čempione Daina Gudzinevičiūte. Paskutinį kartą šaudė prieš dvejus su puse metų vykusiose pasaulio lietuvių žaidynėse jau bematydama tik viena akimi. Besimokydama trečiame medicinos fakulteto kurse susirgo cukralige. Gydytojai pareiškė, kad su šita diena viskas turi ir pasibaigti, bet vienas protingas daktaras pasakė: "Sportuok, mokykis - tik nežliumbk". Jūratė Dalia taip ir darė. Gyvenimo planų liga nepakeitė - apie ją žinojo tik artimiausi draugai.

J. D. Baronienė baigė Vilniaus universiteto medicinos fakultetą, sukūrė šeimą. Dirbo naujagimių gydytoja Vilniaus gimdymo namuose. 1991 metais tris mėnesius tobulinosi Maskvoje, tuometiniame Lumumbos tautų draugystės universitete - mat kaip pati juokavo, buvo jau užsienietė. Tada ji pradėjo užsiiminėti akupunktūra ir lazerio terapija, susidomėjo liaudies medicina. Yra skaičiusi apie ją paskaitų. Prieš dvejus metus Jūratę ištiko ūmus kairės akies priepuolis - labai greitai nustojo ja matyti. Dešinei akiai per pusantrų metų padarytos 9 operacijos. Praėjusią vasarą moteris dar matė šviesą. Dabar jau abi akys nemato visiškai.

Nepaisydama savo negalės, J. D. Baronienė vėl dirba. Nuo vasario 5 dienos Vilniuje, "Vilkpėdės" socialinių paslaugų centre (Žemaitės g.21), kasdien po keturias valandas ji atlieka akupunktūros procedūras, o greitai turėtų pradėti ir lazerio terapiją. Akupunktūra - tai gydymas adatomis (adatų terapija) veikiant energetiškai aktyvius žmogaus kūno taškus. Šie taškai yra tam tikri šliuzai - jie užsidaro arba atsidaro, sudaro sūkurius. Žmogaus energetikos subalansavimas, šliuzų atidarymas, sūkurių panaikinimas ir sudaro akupunktūros esmę, o J. D. Baronienė yra tas žmogus, kuris išmano visus šiuos dalykus. "Taškai išsidėstę įvairiame kūno gylyje - nuo kelių milimetrų iki kelių centimetrų. Manęs ne kartą yra klausę, kaip juos jaučiu. Galiu atsakyti labai trumpai - nežinau. Čiuopiu aplinkui, maždaug 4 - 5 centimetrų plote, kur apytiksliai turėtų būti reikalingas taškas ir kažkaip pajuntu, kad jis yra būtent šioje vietoje."

Akupunktūrai - šeši tūkstančiai metų. Į Europą ji atkeliavo iš Kinijos. Negalėtume sakyti, kad nieko apie ją nežinojome - dar tarybiniais laikais tai viename, tai kitame žurnale pasirodydavo viena kita žinutė ar koks straipsnelis. Dabar neregės gydytojos dėka patys galime įsitikinti akupunktūros veiksmingumu. Adatų terapijos kursas - vidutiniškai 10 procedūrų. Kartais užtenka 5, kartais reikia 15. Vienas seansas trunka nuo 10 iki 40 minučių. Jokio nukreipimo ar siuntimo iš gydytojų, norint priimti akupunktūros procedūras, nereikia. Jeigu yra dokumentas, kuriame įrašyta diagnozė, - dar geriau! Vis dėlto, kaip sakė gydytoja, akupunktūra neatliekama šiaip sau, profilaktiškai, todėl, kad žmogus staiga ėmė ir užsinorėjo. Ateidamas pas gydytoją, jis turėtų būti apsisprendęs, kokią ligą norėtų gydytis.

Nuo akupunktūros vėl grįžtame prie neregės gydytojos negalės, jos pomėgių. J. D. Baronienė mokosi brailio rašto. Pas ją jau lankėsi ir siūlė pagalbą reabilitacijos specialistai iš Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai Jūratė Dalia priklauso labai neseniai, todėl dar negalėtų vertinti jos veiklos, teikiamų paslaugų kokybės ir pan. Vienas dalykas nekelia abejonių - tai tokios organizacijos reikalingumas: "Nors netekusi regėjimo ir drąsinausi, bandžiau sau įteigti, kad viskas gerai, kad nieko bloga neatsitiko, bet vis tiek taip nebuvo. Todėl LASS darbuotojai mano akiratyje pasirodė laiku ir buvo labai reikalingi. Iškart pasiūlė kelialapį į Palangą, į "Vyturio" reabilitacinį centrą. Reabilitacijos kurso Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre nepraėjau. Baltosios lazdelės į rankas irgi dar nepaėmiau. Žinau, kad reiks, bet viskas vyksta pernelyg greitai. Kad prie jos priprasčiau, matyt, dar reikia laiko."

Jūratė Dalia visą gyvenimą mylėjo šunis ir juos laikė. O dabar šuo "įsivaikino" ir katiną... Dar sakėsi labai mėgstanti kambarines gėles. Kai labai liūdna arba kai labai linksma, ji rašo eilėraščius. Viskas prasidėjo nuo kalėdinių palinkėjimų draugams. Kartais, kaip pati prisipažįsta, tie tekstai būdavo gana kandūs. "Gyvenime man labai daug padeda humoras. Negalima į viską žiūrėti tik rimtai. Ir pati iš savęs, iš savo aklumo pasišaipau, ir draugai iš manęs pasišaipo. Kasmet rengiame Valentino dienai skirtus karnavalus - juose susirenka nemažas būrys bendraminčių. Kai draugai pasiteiravo, kuo norėčiau būti šiemetiniame karnavale, atsakiau, kad dabar man geriausiai tiktų būti Temide, nes kaip ir ji nieko nematau."

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]