GYVENIMO AKTUALIJOS
Alvydas VALENTA
REFORMŲ SKERSVĖJUOSE - INVALIDUMAS
Paskutiniu metu vis dažniau pasigirsdavo kalbų, kad rengiama invalidumo grupių reforma, kad ateityje tų grupių gal net visai nebūsią ir pan. Nieko labai konkretaus, bet įspūdis, kad netrukus kažkas bus. Arba net ir taip: jau kad bus, tai bus!
Vasario viduryje LR Vyriausybė patvirtino "Invalidumo nustatymo ir socialinės apsaugos priemonių neįgaliesiems reformos koncepciją". Taigi spėliojimų, abejonių laikotarpis lyg ir baigėsi: reforma įgavo "kūnišką" pavidalą, kurį jau galima apžiūrinėti, aptarinėti ir lyg kokius griaučius sunarstyti ir vėl išnarstyti. Papasakoti apie būsimąją reformą sutiko Medicininės socialinės ekspertizės komisijos invalidumo metodinio centro vadovas, naujosios koncepcijos rengimo darbo grupės vadovas, gydytojas
Romualdas Klimavičius. Tik, pereidami prie jo minčių, iš anksto norime skaitytojams pasakyti: nei šiais, nei kitais metais reforma neprasidės, tad, jeigu ir yra dėl ko jaudintis, atidėkime šitą dalyką dar bent trejiems ketveriems metams.
APIE "INVALIDUMĄ" IR "INVALIDUS"
Pradėsiu nuo statistikos. Invalidumas 1999 m., lyginant su 1991 m., padidėjo daugiau negu pusantro karto. Kitas įdomus faktas: nustatant pirminį invalidumą pensinio amžiaus asmenys 1990 m. sudarė tik 5 proc. visų invalidų, o 1999 m. - net 41 proc. Iliustruojant konkrečiais skaičiais, prieš dešimtmetį dvidešimčiai pirmąkart invalidumą gaunančių žmonių tekdavo vienas pensinio amžiaus invalidas, dabar - daugiau negu vienas pensininkas trims invalidams. Jau šie du pavyzdžiai rodo, kad mūsų invalidumo nustatymo sistemoje yra kažkas nenormalaus.Nustatant invalidumą Lietuvoje iki šiol vyrauja medicininis faktorius, nepakankamai atsižvelgiama į darbingumo netekimo laipsnį, neatsižvelgiama, kiek žmogus yra reabilitavęsis gyventi naujomis sąlygomis. Kitaip sakant, nematai - tai esi pirmos grupės invalidas, ir taškas. Sugebi ką nors dirbti ar nesugebi, esi savarankiškas ar visiškai nesavarankiškas - nevaidina svarbesnio vaidmens. Nustatant invalidumą, į vieną krūvą suplaktas sveikatos sutrikimas, darbingumo netekimas, specialūs poreikiai ir jų tenkinimo priemonės. Ir pensijos, ir pašalpos, ir lengvatos, ir paslaugos mūsų šalyje iš esmės buvo ir tebėra susietos su invalidumo fakto nustatymu. Lietuvoje stebimas ryškiai hipertrofuotas invalidumo faktoriaus vyravimas.
Beveik visuose mūsų teisės aktuose naudojami istoriškai jau atgyvenę ir žmogaus orumą žeminantys terminai: "invalidumas", "invalidas". Neįgaliųjų spaudoje jau teko skaityti nuomonių, kad užsiiminėjame kažkokiais "terminologijos žaidimais", kad žodis "invalidas" visai geras ir pan. Geras ar blogas, nuspręsime tiktai patys, tačiau pasaulis šios sąvokos jau atsisakė. 1980 m. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) patvirtino negalių klasifikatorių, kurį rekomendavo naudoti visoms pasaulio šalims. Ten niekur nebuvo žodžio "invalidas". Vartojamos sąvokos: "funkcijų sutrikimai", "negalė", "veiklos sutrikimai" ir pan. Šiais metais PSO planuoja patvirtinti jau antrą negalių klasifikatorių. Jis dar labiau atitols nuo per daug mediciniško negalės apibūdinimo, pernelyg negatyvių terminų. Galime patys savęs vien retoriškai paklausti: ar ir čia būsime paskutiniai Europos pagonys?
SVARBIAUSIOS NUOSTATOS
Naujojoje "Invalidumo nustatymo koncepcijoje" nurodytos reformos pagrindinės kryptys. Numatyta, kad iki 2003 m. turėtų būti parengti ir priimti reformai reikalingi įstatymai ir kiti teisės aktai. Iki 2005 m. truktų pagrindinių reformos nuostatų įgyvendinimas ir tik tada prasidėtų ji pati. Taigi - treji ketveri metai. Artimiausius dvejus metus dirbs kelios ekspertų grupės. Jos rengs dabar veikiančių įstatymų pakeitimus, naujų teisės aktų projektus. Negaišinsiu laiko vardydamas, kokius įstatymus reikės keisti, kokius naujus teisės aktus priimti, tačiau jų tikrai nemažai. Kai bus priimti šie dokumentai, tada ir pradės aiškėti mechanizmas, kaip visa tai veiks realiame gyvenime. Dabar galime kalbėti tik apie svarbiausias nuostatas ir kryptis, pagal kurias dirbsime.
1. Reforma palies ne tik invalidumo nustatymą, bet ir pensijų, lengvatų, paslaugų ir užimtumo sistemas.
2. Turėtų būti aiškiai atskirtas negalės ir darbingumo nustatymas nuo specialių poreikių ir jų tenkinimo priemonių nustatymo.
Kaip ir dabar, taip ir ateityje, žmogui bus nustatomas sveikatos sutrikimas (funkcinis sutrikimas), pavyzdžiui, aklumas. Dabartines invalidumo grupes turėtų pakeisti tam tikros funkcinio sutrikimo kategorijos, sakysime: A arba B kategorijos negalė. Iš gerai paruoštų medicininių, profesinės reabilitacijos ir kitų dokumentų ekspertai nustatys negalės ir darbingumo netekimo laipsnį: darbingas, iš dalies darbingas, nedarbingas. Čia bus įvesta ir procentinė skalė. Jeigu, sakysime, žmogus yra praradęs daugiau negu 80 proc. darbingumo, jau nedarbingas ir pan. Negalės sunkumo laipsnis turėtų nulemti teisę į veikiančias lengvatas. Darbingumo netekimas - teisę į pensiją ir kitas su tuo susijusias išmokas.
Specialūs poreikiai nulemtų teisę į specialios pagalbos priemones. Jas nustatytų gydymo, ugdymo, profesinės reabilitacijos ir kiti specialistai. Čia turės būti atsižvelgiama į konkrečią negalę ir su ja susijusias žmogaus socialinio aktyvumo, mobilumo ir pan. problemas. Dabar ir nematantis, ir kitos negalės žmogus turi praktiškai tokias pačias lengvatas, o juk jų situacija labai skiriasi. Imkime kad ir važiavimą miesto transportu. Aklajam daug sunkiau negu kitos negalės žmogui nusipirkti talonėlį, įlipus į troleibusą ar autobusą jį pasižymėti. Vadinasi, važiavimo miesto transportu lengvata ne visiems neįgaliems žmonėms vienodai svarbi. Yra tam tikra kategorija žmonių, kuriems ji svarbesnė negu kitiems. Panašių pavyzdžių, kai visos lengvatos buvo "siuvamos" pagal vieną kurpalį, nesunkiai suminėtume ir daugiau. Išvada čia būtų tik viena: reikalinga diferenciacija ir konkretus kiekvienos negalės įvertinimas. Kalbėdami apie specialius poreikius, mes siūlome įvesti apsitarnavimo (neregiams - aklumo) pinigus. Jie nepriklausytų nuo to, kiek žmogus užsidirba ir kokio dydžio pensiją gauna.
Daugelis žmonių, ypač pensinio amžiaus, verždavosi gauti invalidumą dėl lengvatų. Užtenka prisiminti kad ir indėlių grąžinimo istoriją ir kaip tada padidėjo invalidų skaičius. Todėl naujojoje koncepcijoje numatoma, kad žmogui, sulaukusiam pensinio amžiaus, invalidumas nebus nustatomas, tačiau jis turės teisę gauti specialią pagalbą atsižvelgiant į specialiuosius poreikius.
Visiškai įmanoma, kad, pasiskaičius pačią koncepciją, žmonėms kils daugiau klausimų negu atsakymų. Štai kad ir neįgalaus žmogaus darbingumo nustatymas, jo įdarbinimas. Juk žmogaus darbingumo laipsnis, jo gaunamos pajamos lems pensijos dydį. Todėl kartu su naująja "Invalidumo nustatymo koncepcija" turės būti sukurta efektyvi neįgaliųjų profesinės reabilitacijos programa. Ir, suprantama, ji turės veikti realiame gyvenime, o ne popieriuje. Kaip bus nustatomas darbingumo netekimo laipsnis? Europos sąjungos šalyse orientuojamasi į tokį kriterijų, kaip vidutinis vienos ar kitos profesijos darbo užmokestis. Aš nežinau, ar pavyks tai įgyvendinti Lietuvoje. Reikia, kad statistikos departamentas nuolat teiktų informaciją apie vidutinį vienos ar kitos profesijos darbo užmokestį.
Lenkai nuėjo kiek kitokiu keliu: jie orientuojasi į vidutinį šalies darbo užmokestį. Pavyzdžiui, jeigu žmogus po profesinės reabilitacijos atitinkamu laipsniu uždirba mažiau negu yra vidutinis šalies darbo užmokestis, jam priklauso darbingumo netekimo pensija. Jeigu atitinkamu laipsniu daugiau - nepriklauso.
Kaip bus elgiamasi su žmonėmis, invalidumo grupes gavusiais iki reformos pradžios? Tai priklausys nuo daugelio dalykų ir visų pirma nuo pensijų reformos, kurią Vyriausybė irgi greitai imsis vykdyti. Mūsų, koncepcijos rengėjų, nuostata būtų tokia, kad tiems žmonėms, kurie invalidumo grupes yra gavę "be termino", jos ir liktų su visomis turėtomis socialinėmis lengvatomis.
