REABILITACIJA
Marija Ramutė JAGMINIENĖ
AUGINANT NEMATANTĮ VAIKĄ
Šiuo metu Lietuvoje dar vis gimsta ar dėl įvairių priežasčių tampa neregiais ir silpnaregiais dalis vaikų. Jų yra apie tūkstantį, iš kurių nematančių - apie 9 procentai.
Nematantis kūdikis su mama iš gimdymo namų ar įvairių ligoninių grįžta į namus ir vystosi: jo poreikiai tokie patys, kaip ir kitų vaikų, jo reakcija į aplinką - tokia pati. Tėvų nerimas, pavojaus ir bejėgiškumo jausmas netiesiogiai paveikia kūdikį, ir iš jausminių balso intonacijų mažylis nujaučia, kaip artimieji nusiteikę jo atžvilgiu. Jam nesaugu, jis toks mažas, o jau junta kaltės jausmą...
Viso to galėtų ir nebūti, jei tėvai nutuoktų apie regėjimo negalės poveikį vaiko vystymuisi, apie teisingus skatinimo metodus. Jau vėliau, kai tokiai šeimai į pagalbą ateina specialioji pedagogika, tėvai tampa svarbiausiais savo vaiko ugdytojais. Tiflopedagogas duoda patarimų ir padeda taikyti specialaus poveikio priemones. Tėvai supranta, kad ne į regėjimo sutrikimus reikia kreipti pagrindinį dėmesį, o į vaiko poreikius, nes mažam vaikui būtina nuolatinė priežiūra formuojant tuos įpročius, kurių iš būsimo žmogaus reikalauja visuomenė. Būtent tėvams tenka didelė atsakomybė už vaikų psichosocialinį vystymąsi.
Pamažu į nematančio vaiko namus ateina organizuotumas, reiklumas, pastovumas, nuoseklumas. Nuo pat pradžių dalykiškai tvarkomas įprastas kasdieninis gyvenimas - atsikėlimas, apsirengimas, valgymas, gulimasis miegoti. Tėvai nutaria, kokie yra būtiniausi suvaržymai, nes nematančiam vaikui reikia daug laisvės ir savarankiškumo.
Tėvai padeda vaikui suvokti fizinę ir emocinę aplinką, susidoroti su daugybe praktinių situacijų, su kuriomis regintis vaikas susipažįsta atsitiktinai. Nematantis vaikas visuomenėje turi laikytis priimtų normų, nors jo pažinimo procese tyrinėjimas ir savarankiškumas yra labai svarbūs dalykai.
Tiflopedagogams, tėvams ir artimiesiems padedant nematantis vaikas vystysis laiku ir teisingai, lavės ir gerės jo sugebėjimas suvokti, kuris glaudžiai siejasi su protinių gabumų vystymusi.
Todėl nematančių ir silpnaregių vaikų tėvai turi:
1) pripažinti savo vaiko individualius skirtumus ir į juos reaguoti,
2) suprasti medicininius, emocinius, psichologinius, socialinius nematymo aspektus,
3) žinoti apie galimą socialinių, ekonominių sąlygų ir emocinio namų klimato reikšmę nematančio vaiko socialiniam, emociniam ir intelektualiniam vystymuisi,
4) pripažinti galimas socialines ir emocines nematančio vaiko prasto prisitaikymo priežastis ir dalyvauti planuojant įvairias priemones šioms priežastims pašalinti,
5) sukurti namuose tokią atmosferą, kuri garantuotų gerą psichinį sveikatos vystymąsi,
6) padėti nematančiam vaikui susiformuoti asmeninį požiūrį į savo fizinį trūkumą,
7) padėti nematantiems vaikams panaudoti klausos ir lytėjimo pojūčius analizuojant situaciją,
8) skatinti ir sudaryti sąlygas, įvairias situacijas, kuriose nematantys vaikai turėtų galimybę natūraliai ir laisvai bendrauti su savo reginčiais bendraamžiais,
9) žinoti ir suprasti panaudotino regėjimo likučio svarbą,
10) žinoti ir suprasti, kaip svarbu supažindinti nematantį vaiką su visais jam prieinamais dalykais ir stengtis aiškinti tai, ko vaikas negali paliesti,
11) aiškiai formuluoti mintis ir teisingai ištarti maloniu balsu, nes žmogaus balsas nematantiems reiškia tiek daug, kad jiems nerūpi sužinoti, kokie yra žmogaus veido bruožai.
Balsas, kvapas, virpėjimas... Širdies šviesa, mažas stebuklas atėjęs į namus, atsinešęs sunkią, bet tikrą meilę moko mus, suaugusius, ypač mamą.
Mane pašauki,
Mane palieski,
Mane myluoki...
Taip kvepia - laukiu,
Taip myliu - lieski.
Tik tu taip moki.
Gražiai taip groja,
Kai tu bėgioji,
Kai tiksi, laša...
Kai į delnelį
Širdim alsuoji,
Manoji prašo
Dažniau pašauki,
Dažniau palieski,
Dažniau myluoki...
Taip kvepia - laukiu,
Taip myliu - lieski,
Tik tu taip moki.
