NEREGYS IR VISUOMENĖ
Aurelija MYKOLAITYTĖ
FILMAI APIE AKLUOSIUS
Taip jau susiklostė, kad lapkričio mėnesį per LRT buvo parodyti net du filmai apie akluosius: vienas - mūsų kaimynų latvių, kitas - taip pat vos ne kaimynų čekų. Galima tik pasidžiaugti LRT iniciatyva: buvo pademonstruoti vieni naujausių ir geriausių kūrinių, iš kurių Lietuvos režisieriams būtų neprošal pasimokyti.
Latvių filmo veikėja - akla mergina
Bandau prisiminti kokį nors lietuvišką vaidybinį filmą apie akluosius, bet neprisimenu: gal koks nors epizodinis aklojo vaidmuo ir yra buvęs, bet ne daugiau. Latviai tokį filmą jau turi: tai 1997 metais Latvijoje sukurtas režisieriaus Jano Streičo filmas "Likimo girnos", kurį lapkričio 18-ąją, Latvijos nepriklausomybės dieną, parodė LRT. Beje, šis filmas Latvijoje sulaukė didžiausio kino žiūrovų dėmesio.
Ką galima sužinoti apie akluosius, pasižiūrėjus Jano Streičo juostą? Šiame filme, pasakojančiame aklos merginos ir nepagydoma liga sergančio profesoriaus meilės istoriją, paliesta ir aklumo tema. Režisierius labai jautriai ir neįkyriai parodo žiūrovui aklo žmogaus pasaulį, jo problemas per paprastus kasdienybės ženklus.
Jau pačioje filmo pradžioje pamatome epizodą: su baltąja lazdele einančią per kelią merginą partrenkia mašina ir nuvažiuoja. Ar ši filmo atkarpa nėra iš kasdienybės, kai vairuotojai apsimeta nematantys aklo žmogaus? Kitas ne prasčiau aklojo gyvenimą paliudijantis epizodas: parodomi ant kelio nukritę ir automobilių ratų sutraiškyti pinti krepšiai, ir mes sužinome, kad ši talentinga, puikiai dainuojanti mergina priversta užsidirbti parduodama pintus krepšius. Nelengvas aklo žmogaus gyvenimas filme nusakomas talpia detale: mergina labai norėtų nueiti į operą, bet profesoriaus kvietimo atsisako. Ji išdidi, nesiskundžia, tačiau aišku, kad ne paikas užsispyrimas neleidžia jai apsilankyti operos teatre. Režisierius čia vėlgi paliečia šių dienų problemą: ne dažnai pamatysime aklą žmogų koncertuose, kitokiuose kultūriniuose renginiuose.
Filme atskleidžiama dvejopa aplinkinių reakcija į kito žmogaus skurdą. Vienas pavyzdys - tai profesoriaus, kuris padeda nesiafišuodamas, slapta, merginai net nenujaučiant: suknelę ji gauna dovanų tarsi už savo darbą prestižiniame rūbų salone, už akių operaciją jai tarsi sumoka kažkoks fondas. Kitas pavyzdys - buvusios profesoriaus žmonos, aktyvios partietės: pamačiusi kartu su profesoriumi aklą merginą, išdidžiai pasiūlo savo partijos labdarą - atseit jų partija rūpinasi tokiais žmonėmis kaip ji. Argi tai taip pat ne aklųjų gyvenimo dalis?
Dar vienas Jano Streičio filmo bruožas - tai jo sąžiningumas vaizduojant aklą žmogų. Režisierius nepatingėjo pasigilinti, kaip aplinkoje orientuojasi aklas žmogus, kokia jo laikysena einant, kaip apsisaugoma kliūčių. Štai viena detalė: mergina, eidama per kelią, užkliūva už šaligatvio krašto ir klupteli. Iš jos laikysenos akivaizdu: net paprastutė, rodos, kliūtis (šaligatvio kraštas) aklajam nėra tokia jau visai "nekalta". Režisieriui taip pat rūpi, kaip aklasis atpažįsta kitą žmogų, - iš balso, iš prisilietimo. Toks vaizdavimas suteikia išties nemaža informacijos apie akluosius, jų galimybes suvokti aplinkinį pasaulį.
Šiuos paprastus kasdienybės ženklus, nuorodas, režisierius perteikia nekomentuodamas ir neanalizuodamas, o leisdamas pačiam žiūrovui atpažinti savo kasdienybėje: taigi iš atskirų filmo epizodų, detalių galima susidaryti gana vientisą apibendrintą vaizdą, kaip gyvena šių dienų aklieji, kokios jų problemos.
Ne mažiau režisieriui rūpi ir aklo žmogaus vidinis pasaulis, jo dvasios turtingumas. Kaip leitmotyvas šiame filme dažnai kartojami žodžiai: "Ji mato daugiau už mus". Pagrindinei filmo veikėjai, aklai merginai, suteiktas toks vidinis matymas ir žinojimas, kokio neturi niekas aplinkui. Štai profesoriui gydytojai pripažįsta vėžį, ir net artimieji jį laiko kone palaidotu - vien tik akla mergina mato profesoriaus galimybę pasveikti ir imasi jį gydyti kitiems nesuprantamu būdu - dainavimu. Režisierius ją vaizduoja kaip tikrosios išminties nešėją, galinčią suvokti ir pasakyti tai, ko neįstengia kiti - matantys.
Šį filmą Janas Streičas baigia optimistiškai - akla mergina praregi, o profesorius pasveiksta. Dėl tokios pabaigos kritiškas realistas režisieriui gali papriekaištauti - esą tai visiškai nereikalingas iliuzijų perkėlimas į ekraną. Tačiau toks vertinimas neatitiktų pačios filmo idėjos: be šios, išorinės, apčiuopiamos, gyvenimo tikrovės juostoje ne mažiau svarbi ir kita - žmogaus dvasios tikrovė, kur tikrasis aklumas reiškia ne regėjimo negalę, o dvasios tamsą. Sukurdamas tokią pabaigą, režisierius tarsi nori žiūrovui pasakyti: kad ir kokios sunkios likimo girnos bebūtų, jos nesutraiško žmonių, jei šalia yra tokių kaip filmo veikėja - apdovanotų vidiniu matymu, kito supratimu bei meile.
"Nesušukuotas" čekų filmas
Lapkričio 22 dieną "Dokumentinio kino vakare" LRT parodė čekų režisieriaus Miroslavo Janeko dokumentinį filmą "Neregiai", kuris buvo sukurtas 1996 metais. Žiūrėdama šį filmą, prisiminiau prieš metus parodytą lietuvišką dokumentinę juostą apie neregius - Vytauto Damaševičiaus ir Juozo Matonio "Pasaulis be šviesos". Išties, palyginus su mūsų filmu, čekų yra tarsi "nesušukuotas": čia mes nepamatysime ramybe dvelkiančios atmosferos su krintančiomis snaigėmis už lango, o būsime įtraukti į nepaliaujamą judėjimą, čia neišgirsime nuoseklaus pedagogiško pasakojimo apie akluosius, o gyvus vaikų balsus, čia išvysime patį gyvenimą, o ne jo pagražinimus.
Filmas pradedamas nuo filmavimo kameros apžiūrėjimo: jau iš pat pradžių nebelieka jokio atstumo tarp esančių šiapus ir anapus kameros. Vaikai netgi kreipiasi į režisierių mažybiniu vardu, šitaip išreikšdami savo pasitikėjimą juo.
Režisierius Miroslavas Janekas leidžia kalbėti patiems aklųjų mokyklos vaikams, o ne jų mokytojams ar aukėtojams: tai tarsi bandymas pamatyti aklųjų pasaulį vaiko akimis. Ir išties vaikai pasako tiek daug, kiek galbūt jokia protokoliška ataskaita nepasakytų. Jie atsiveria kalbėdami apie savo tėvus, artimuosius: štai mergaitė, norėjusi išmokti groti pianinu, iš tėvo išgirsta, kad jos grojimas keliąs triukšmą, kitas sako, kad jo darytoms nuotraukoms namiškiai yra visai abejingi. Vaikai patys sukritikuoja visuomenėje vyraujančią nuomonę, esą juos reikia mokyti tik praktiškų dalykų.
Dokumentinėje juostoje parodoma, kokie talentingi šie vaikai: jie ir groja, ir dainuoja, turi aktorinių sugebėjimų. Pagaliau jie yra guvūs, smalsūs, norintys važiuoti dviračiu, bandantys įsivaizduoti, kaip vairuoja automobilį, fotografuojantys. Be talentų, režisierius perteikia ir jų vidinį nerimą: mergaitės pasipasakoja apie košmarus, kuriuos kartais sapnuoja naktimis. Vienas vaikinas prasitaria: "Būna akimirkų, kai galiu visus pasiųsti po velnių". Tą vidinį nerimą atspindi ir vaikų judesiai: tik atsisėdusi prie pianino "džiazuojanti mergaitė" tarsi visiškai pasikeičia, nurimsta, o kalbėdama apie save ji nepaliaujamai linkčioja, kitas vaikinukas, kaip tikras aktorius pasakojantis istorijas, savo įtampą reiškia nevalingais pirštų judesiais.
Taigi tas aklų vaikų pasaulis Miroslavo Janeko filme nėra nei pagražintas, nei sentimentalus: vaikai, besimokantys ganėtinai senoje ir apšepusioje Prahos mokykloje, jaučia kitų nenorą ar nesugebėjimą juos suprasti. Ir jie patys deda visas pastangas, kad parodytų visuomenei, jog irgi mato, tik mato kitaip - tai paliudija gausybė šių vaikų nuotraukų, kurias režisierius parodo filme, - savitų, galbūt kartais pagaunančių tokias akimirkas, kurių kitas visą gyvenimą taip ir nepastebėtų. Vienas vaikinas paaiškina: "Nesvarbu, kad pats nematai nuotraukų, bet jas juk mato kiti."
