JUBILIEJAI

Vytautas VITARTAS

MANO ĮMONĖS JUBILIEJUS


Regėjimo netekau būdamas trejų metų. Po metų vienos akies regėjimas šiek tiek pagerėjo, bet nei mokytis, nei reginčiųjų darbo dirbti be kitų pagalbos negalėjau. Turėjau draugų šaltkalvių, šalia kurių pramokau kokį užraktą ar dviratį pataisyti ir gauti rublį kitą. Bet draugams išėjus į kariuomenę nebuvo kam padėti, nes pats vienas mažai ką galėjau dirbti. Buvo ne tik nemalonu, bet ir skaudu dvidešimtmečiui bernui sėdėti ant nedirbančios motinos sprando. Pašalpos nei aš, nei motina negavome, nes gyvenome nuosavame namuke, dar turėjom penkių arų sklypą. Per Pirmąjį pasaulinį karą pradingo dalis motinos dokumentų. Nors ji turėjo 18,5 metų stažą, bet tada, kai sulaukė pensinio amžiaus, - 1946 metais - nedirbo, dėl to nei dalinės pensijos, nei pašalpos negavo. Teko vargti, kol pagaliau pradėjau dirbti.

1950 metais rudeniop atėjo Jonas Slapšinskas su srities pirmininku ir pasakė, kad renka aklųjų, norinčių stoti į aklųjų draugiją, pareiškimus. Nuo lapkričio 1 d. buvom priimti į draugiją. Nikolajus Kalačiovas, Vytautas Vitartas, Jonas Valasevičius, Marija Matiliūnienė, Pranas Morkūnas, Vytautas Dirmeikis, Genoefa Pušiūnaitė, Ieva Lazauskienė, Finiesas Tinfavičius, Zosė iš invalidų namų, kurios pavardės nebeatsimenu, ir vienas regintis - Jonas Slapšinskas. Taigi dešimt I ir II grupės regėjimo invalidų ir vienas regintis.

Buvo sušauktas pirmasis LAD Panevėžio miesto aklųjų susirinkimas ir išrinkta pirmoji LAD Panevėžio pirminė organizacija. Pirmininku buvo išrinktas N. Kalačiovas, pavaduotoju - Vytautas Vitartas, sekretoriumi - Jonas Šlapšinskas.

Kadangi per karą Šiauliai buvo labai sugriauti, neįmanoma buvo gauti nė menkiausių patalpų darbui. O Panevėžys per karą beveik nenukentėjo, tad LAD centro valdyba gamybos mokymo kombinatą nutarė kurti Panevėžyje.

Pradėta rūpintis kombinatui reikalingomis patalpomis, bet miesto vykdomasis komitetas nenorėjo jų duoti. LAD Šiaulių srities pirmininkas J. Telksnys atėjęs pas mane kartu su N. Kalačiovu pasakė, kad patalpų reikalas sunkiai juda: "Bandykit eiti jūs patys - aklieji. Ne tik prašykit, bet ir reikalaukit valdžios, kad pradžioje paskirtų bet kokias patalpas ir galėtume kaip nors įsitvirtinti, parodyti miesto valdžiai: aklieji ir nori, ir tikrai sugeba dirbti."

Man ir N. Kalačiovui keletą kartų teko eiti į vykdomąjį komitetą dėl patalpų. Pagaliau gruodžio mėnesio pradžioje vykdomojo komiteto pirmininkas pasakė: "Tegul atvažiuoja jūsų pirmininkas pasirašyti dokumentų."

Paskyrė patalpas Lenino aikštėje, pusrūsyje. Viena patalpa buvo šildoma krosnimi, pusiau perskirta lentų siena, kita, mažesnė, - nešildoma.

LAD Panevėžio GMK direktoriumi nuo 1951 metų sausio 1 d. LAD centro valdyba paskyrė buvusį LAD Šiaulių srities valdybos pirmininką Joną Telksnį, direktoriaus pavaduotoju - Joną Slapšinską, buhalteriu - Rapolą Kazlą, sekretore-kasininke - Alfredą Paškevičiūtę, šepečių cecho vedėju - instruktorių iš Kauno GMK Albiną Šlekį ir pakvietė mane laikinai dirbti sargu valytoju. Taip ir pradėjome kurti kombinatą.

Sausio pradžioje iš Kauno GMK atvežė šepečių gamybai būtinos įrangos ir medžiagų, o nuo sausio vidurio pradėjome gaminti buičiai reikalingus šepečius. Pirmieji keturi - V. Vitartas, N. Kalačiovas, V. Dirmeikis, J. Valasevičius - pradėjom dirbti darbininkais, o kiti šeši - P. Morkūnas, G. Pušiūnaitė, M. Matiliūnienė, I. Lazauskienė, F. Tinfavičius - mokiniais. Vasario kovo mėnesiais atėjo dirbti Motiejus Glebas, Kazimieras Kepalas, Adolfas Pranckus, Povilas Metelica.

Kombinatui trūko aklųjų darbo jėgos. Nors mieste buvo elgetaujančių aklųjų, bet kviečiami dirbti jie atsisakydavo - verčiau rinkdavosi elgetos dalią nei darbą. O iš toliau atvykusių nebūdavo kur apgyvendinti. Buvom atsivedę Praną Kontrimavičių. Pusdienį padejavęs "Praneli, Praneli, kur tu papuolei" dingo. Kartą atsivedžiau bedarbį iš turgaus. Tas pasižiūrėjęs sako: "Geriau kalėjime sėdėti, nei dirbti čia." Kiti kviečiami tylėdavo, o kai kurie net išplūsdavo, kad juos trukdom.

Kombinatas pradėjo pirkti reikalingų šepečiams ir dažymo teptukams gaminti žaliavų: kiaulių šerių, arklių ašutų, karčių, kuriuos pradėjo ruošti vietoje. Neturėjom patalpų, kur būtų buvę galima gaminti šepečiams lenteles. Laikinai jas gamino LAD Kauno GMK ir siųsdavo į Panevėžį. Iš stoties tekdavo atsivežti rogėmis, nes neturėjome transporto. Turėjau nemažas, tvirtas roges. Iš vakaro direktorius pasakydavo: "Vytautai, rytoj atsitempk roges. Važiuosim į stotį lentelių arba į kuro sandėlį malkų ar anglių." Būdavo, su direktoriumi įsikimbame į roges ir traukiam.

Vėliau pradėjusiems dirbti sunku patikėti, kad kombinato kūrimosi pradžia buvo tokia sunki.

Paskui gavome seną tritonę mašiną, bet ji daugiau stovėdavo, nei važiuodavo.

Gegužės mėnesį kombinatas iš invalidų namų gavo dar keturis kambarius Sodų gatvėje - ten persikėlė administracija, kuri buvo įsikūrusi tose pačiose šepečių cecho patalpose, - už pertvaros.

Iš mergaičių amatų mokyklos gavome keletą trikotažo mezgimo mašinų. Pradžioje dirbo kelios reginčios moterys, vėliau pradėjo dirbti ir aklieji.

Vasarą iš Onos Sukackienės gatvės iškėlė invalidų namus ir pustrečio aukšto medinį pastatą atidavė kombinatui su sąlyga grąžinti anksčiau gautas patalpas.

Persikėlus į gautąsias patalpas išsiplėtė šepečių ir trikotažo gamyba. Kieme buvo nemažas ūkinis pastatas, kuriame įsikūrė staliai. Čia jie pradėjo gaminti šepečiams lenteles.

Laisvose patalpose laikinai buvo įkurtas bendrabutis. Atvažiavo iš Kauno aklųjų mokyklos S. Sabaliauskaitė, J. Kvedaras, R. Karpavičius, P. Glebaitė, iš Kauno GMK - V. Kovaliovas, A. Suprikaitė, V. Smalakys.

Žiemą S. Sabaliauskaitė, atlikusi praktiką, grįžo į aklųjų mokyklą, o vėliau V. Smalakys, V. Kovaliovas ir A. Suprikaitė - į Kauno GMK. Iš Šiaulių atvažiavo J. Danielius, B. Pašviestis, B. Tereševičius ir kiti. Dirbo iki 1953 m., kol Šiauliuose atsidarė LAD Panevėžio GMK filialas - medinės taros cechas. Tada šiauliečiai išvažiavo dirbti į taros cechą.

LASS Panevėžio įmonė (1976 m.)

Plečiantis gamybai iš kombinato patalpų bendrabutis buvo iškeltas į invalidų namus T. Tilvyčio gatvėje, dalis - į Kauno gatvę, Keturių komunarų aikštę (dabar Savanorių aikštė), o 1955 metais - į Sodų gatvę, į buvusius invalidų namus. Šias patalpas miesto socialinis skyrius atidavė LAD Panevėžio GM kombinatui. Padidėjus bendrabučio patalpoms pradėjo daugiau aklųjų atvažiuoti iš kitų rajonų (Panevėžio, Kupiškio, Pasvalio, Biržų, Rokiškio, Zarasų, Utenos ir Anykščių), o vėliau išaugus užuolaidų laikiklių gamybai buvo įdarbinta apie 300 aklųjų, kurie dirbo namuose - ne tik mieste, bet ir rajonuose. Darbą jiems vežiodavo.

1966 m. Staniūnų g. 66 (dabar Beržų g. 35) buvo pastatytas gyvenamasis namas ir perkeltas bendrabutis, kur keletas bendrabučio kambarių yra iki šiol.

Deja, neilgai truko trikotažo gamyba, kadangi rankinis darbas negalėjo konkuruoti su mechanizuotu kitų įmonių darbu. Trikotažo gamybos teko atsisakyti.

1953 m. pradėta gaminti veltinius ir siūti vatines antklodes. Veltinių vėlimo sąlygos buvo labai sunkios. Jei veltinį formavo ir kočiojo tinkamose darbui patalpose, tai vėlė sandėlio pašiūrėje, o nuo pavasario iki vėlyvo rudens - lauke. Jei nelydavo lietus, tai dirbdavo apsirengę vienais baltiniais, apsijuosę gumine prijuoste. Žiemą lubos ir sienos per šalčius storai apšerkšnydavo, tad užkūrus vonias nuo garų šerkšnas tirpdavo ir varvėdavo dirbantiesiems ant galvų.

1954 m. buvo pastatytas pastatas staliams, kur įsikūrė ir dalis veltinių gamybos. Todėl kiek pagerėjo darbo sąlygos. O 1956 m. baigtas statyti veltinių cechas, sandėlys ir garažai.

1952 m. gavom naują sunkvežimį GAZ 51, kuris atstojo ne tik krovininį, bet ir keleivinį transportą. Važiuodavome juo į ekskursijas, koncertus.

Po 1960 metų pradėta kartonažo gamyba. 1964-1965 m. pastatytas Staniūnų gatvėje Nr.66 naujas kombinatas, mechaninės dirbtuvės, administracijos ir kultūros namų pastatas, bet, kol pastatė, paaiškėjo, kad ir naujose patalpose per ankšta. 1970 m. pradėtas statyti galvanikos ir kartonažo cechai bei sandėlys. 1988 m. baigtos kombinato statybos. Pastatytas naujas administracinis korpusas, biblioteka, medicinos punktas ir sporto salė.

Padidėjo kartonažo gaminių asortimentas.

1954-1965 m. prasidėjo plataus asortimento metalo dirbinių gamyba: buvo gaminamos laikrodžių apyrankės, įvairaus dydžio sagtelės, iš vielos įvairios sagtys, trapeciniai žiedai, kuprinių kabliai, portfelių spynos ir apkaustai, moteriškų korsetų ir vyriškų petnešų reguliatoriai, užuolaidų laikikliai, kurių per metus būdavo pagaminama iki 40 mln.

Po 1970 m. gamino vyriškų petnešų laikiklius ir vyriškus bei moteriškus sulankstomus skėčius.

1988 m. buvo atsisakyta sunkios ir sveikatai kenksmingos veltinių gamybos, kuri buvo perduota kurčiųjų draugijai.

1971 m. perdavus šepečių gamybą Kauno GMK visos anksčiau turėtos patalpos perduotos Panevėžio kurčiųjų draugijai.

Išsiplėtus skėčių gamybai buvo atsisakyta smulkių metalo gaminių. Palikta tik užuolaidų laikiklių gamyba. Sumažėjus užuolaidų laikiklių paklausai pradėta gaminti iš metalo ir plastmasės plaukų segtukai ir vielinės pakabos.

Nuo 1990 metų, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dėl mažos rinkos gamyba pradėjo mažėti, o su buvusiomis sąjunginėmis respublikomis dėl sunkaus atsiskaitymo už prekes prekyba pasidarė neįmanoma. Jeigu kombinate anksčiau dirbo net 800, tai šiuo metu bedirba tik 112 žmonių.


* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklalapis]