NEREGYS IR VISUOMENĖ

 

PATIRTIES YRA, LAUKIA DARBAI


Artūras Melianas"Mūsų žodžio" pašnekovas - Seimo narys, socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Artūras Melianas.

- Vilniečiams esate kiek labiau pažįstamas, kiti mūsų žurnalo skaitytojai gal ir nelabai žino, kas esate ir ką veikėte prieš ateidamas į Seimą. Papasakokite apie save plačiau.

- Socialinės apsaugos srityje dirbu nuo 1992 metų. Pradėjau dirbti Vilniaus miesto socialinės paramos centro direktorės pavaduotoju, buvau vienas iš tų, kurie šį centrą kūrė. 1997 m. buvau išrinktas į Vilniaus miesto tarybą ir pradėjau vadovauti socialinių reikalų komitetui. Dabar esu išrinktas į Seimą, vadovauju socialinių reikalų ir darbo komitetui. 1992 m. Vilniaus universitete baigiau ekonomiką, o praėjusiais metais - dar ir socialinį darbą. Manau, kad šių dviejų specialybių derinys mano darbe yra labai naudingas. Vilniaus mieste esu nemažai prisidėjęs prie nevyriausybinių organizacijų veiklos. Tekdavo dalyvauti daugelyje įvairių renginių, konferencijų, seminarų.

- Kaip manote, ką reikėtų Seime keisti, pertvarkyti?

- Turbūt kiekvienas žmogus, ateidamas į naują darbą, atsineša ir naujų idėjų, minčių. Aš irgi ketinu savo patirtį panaudoti Seimo darbe. Žadu rimtai prisidėti, kad nevyriausybinės organizacijos taptų patikimais ir lygiaverčiais partneriais teikiant socialines paslaugas. Neseniai priimtas naujas Labdaros ir paramos įstatymas. Drįstu manyti, kad jis yra taisytinas. Taip pat manau, kad yra daug įstatymų, kurie riboja nevyriausybinių organizacijų veiklą arba jai net trukdo. Prie jų irgi reikės padirbėti. Kitas didelis darbo baras - socialinio draudimo reforma. Daugelis žmonių supranta, kad reikia pagaliau šią reformą daryti, kad ir taip mes labai smarkiai pavėlavome. Dar viena svarbi sritis - darbo santykių liberalizavimas. Tai galėtų prisidėti sprendžiant nedarbo problemą Lietuvoje.

- Vyriausybės, Seimo nariai skaičiuoja neįgaliųjų lengvatas. Jų yra gal šimtas, o gal net du šimtai - kalba, kad jas reikėtų keisti į socialines išmokas. Tačiau realybė kitokia: svarbiausios lengvatos - telefono, transporto - sėkmingai naikinamos arba ir visai sunaikintos, o išmokų niekas net nesirengia mokėti. Patys neįgalieji vis garsiau kalba ne apie savo integraciją, bet apie diskriminaciją. Kokių minčių tai sukelia jums, kokių matytumėte sprendimo būdų?

- Aš irgi manau, kad lengvatas reikėtų keisti tiesioginėmis išmokomis. Kiekvienas žmogus turėtų pats nuspręsti, kokios paslaugos ar kompensacinės priemonės jam labiau reikia. Lengvatos mažinamos, o alternatyvų nėra. Tai, aišku, blogai. Konkrečiau kalbant, manau, kad neįgaliems žmonėms pirmiausia turėtų padaugėti socialinių paslaugų. Čia aktyviau reikštis turėtų pačios nevyriausybinės organizacijos. Mano, kaip socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko, tikslas - įtikinti Vyriausybę skirti daugiau lėšų, kad nevyriausybinės organizacijos galėtų plėsti savo teikiamas paslaugas. Kitas prioritetas - neįgaliems žmonėms sukurti daugiau darbo vietų. Kalbu ne vien tiktai apie neįgaliųjų įmonių išlaikymą, kurios jau dabar yra vos gyvos. Reikia paruošti žmones taip, kad jie galėtų naudotis naujomis technologijomis, su jomis dirbti bei dalyvauti rinkoje. Kaip tai padarysime, tiksliai atsakyti dar negaliu, bet aišku viena: tai turi būti traktuojama ne tik kaip mokesčių lengvatos įmonėms, kuriose neįgalieji dirba, bet pirmiausia kaip valstybės socialinės programos dalis.

- Vyriausybė, atskiros ministerijos, ne kartą savo nutarimais, pabarimais, pagraudenimais įpareigodavo biudžetines įstaigas pirkti neįgaliųjų įmonių produkciją, bet iš esmės niekas kaip nesikeitė, taip nesikeičia. Kaip Lietuvos aludariams ir vaisvandenių gamintojams buvo nereikalingi šiauliečių karūnkamščiai, taip ir liko nereikalingi. Kaip siūlytumėte Seimui, Vyriausybei elgtis šičia: ar "atsirinkti" turėtų pati rinka, ar reikėtų kaip nors neįgaliųjų įmonių produkciją saugoti?

- Esu prieš nurodymus iš viršaus, ką ir iš kur įstaigos turėtų pirkti. Kiekviena įstaiga nusipirks tokią prekę, kokios jai tuo metu reikia, o ne tai, ką nurodys Vyriausybė. Turi būti tam tikrų finansinių išteklių, kad būtų galima pagerinti įmonių, kur dirba neįgalieji, gamybinę ir vadybinę veiklą: pereiti prie paklausios produkcijos, sugebėti ją parduoti. Be abejonės, neįgaliųjų įmonės turi gauti iš valstybės lengvatų - kitaip jos negalės konkuruoti rinkoje, kuri iš tikrųjų yra negailestinga.

- Gal galėtumėte atskleisti paslaptį, kokius neįgaliems žmonėms svarbesnius įstatymus artimiausiu metu Seimas ruošiasi priimti?

- Eilinė sesija prasidės nuo kovo 10 dienos. Dabar kaip tik kreipiamės į įvairias organizacijas prašydami nurodyti, kas, jų manymu, yra aktualiausia, ką labiausiai skauda. Šiais metais svarstysime du dalykus, kurie tiesiogiai lies neįgaliuosius: pirmiausia laukia Europos socialinės chartijos ratifikavimas. Ši chartija nustatytų tam tikrus socialinės apsaugos standartus ir būtų svarbus žingsnis į priekį. Taip pat savo eilės laukia ir naujas Darbo kodeksas. Svarstydami su darbu susijusių įstatymų sąvadą, neišvengiamai turėsime kalbėti ir apie neįgaliųjų darbą, apie šių žmonių darbinius santykius. Galima būtų nurodyti ir trečią dalyką: įstatymai, kuriais būtų palengvinta nevyriausybinių organizacijų veikla.

- Kaip pačios nevyriausybinės organizacijos galėtų įtakoti joms reikalingų įstatymų priėmimą?

- Nevyriausybinės organizacijos geriausiai jaučia tai, kas šiuo metu yra aktualu, kas labiausiai skauda. Didžiulė pagalba mūsų komitetui - realiai matyti problemas, kurios egzistuoja kiekvieną dieną. Jų indėlis galėtų būti dvejopas: organizacijos galėtų rašyti tiesiai į mūsų komitetą arba rengti įvairias diskusijas, apvalius stalus, kviestis į juos Seimo narių.

- Esate liberalas. Liberalų idealas - laisva rinka, ekonominių procesų savireguliacija, kuo mažesnis valstybės vaidmuo ir panašūs dalykai. Skamba gražiai, bet iš kitos pusės - tai niekas kitas kaip džiunglės, kuriose išlieka stipriausieji. Ką šiose džiunglėse daryti silpnesniems?

- Laisvę mes pirmiausia suvokiame kaip atsakomybę. Be atsakomybės ji virsta anarchija. Tuo pagrįsti mūsų socialinės politikos pagrindai. Liberalai visada ir visur buvo pirmose eilėse kovojant dėl žmogaus teisių. Bet koks žmogaus veiklos apribojimas, vedantis į kolektyvizmą, jau yra žmogaus teisių pažeidimas. Tačiau gyvenimas yra toks, kad kiekvieno žmogaus galimybės ir sugebėjimai yra skirtingi. Tam, kuris daugiau gali ir sugeba, turi būti sudarytos galimybės veikti. Turime pripažinti, kad tai ir yra vienos ar kitos visuomenės progreso variklis. Kalbėdami apie paramą, mes tikrai žiūrime į šį dalyką labai atsargiai. Mes nenorime, kad tai, ką vieni žmonės sukuria, nueitų kitiems, kurie nenori arba tingi kurti. Parama turi būti skiriama tiems žmonėms, kurie dėl objektyvių priežasčių negali savimi pasirūpinti. Lietuvoje socialinę paramą dažnai vis dar gauna tie, kas garsiau rėkia. Paradoksalus dalykas - prieš rinkimus buvo išleista knygelė "Politinių partijų požiūris į įvairius socialinės politikos aspektus"; vieninteliai liberalai kaip vieną iš labiausiai socialiai pažeidžiamų grupių nurodė neįgaliuosius. Mums patiems buvo labai keista matyti, bet šito nepadarė daugiau nė viena partija.

Kalbėjosi Alvydas VALENTA


* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklalapis]