LASS LITERATŲ KŪRYBA
Alvydas VALENTA
ANTIPOEZIJA ARBA KODĖL NEREIKIA RAŠYTI POEZIJOS
Paskutiniu metu, jau išleidęs trečiąją knygą, vis daugiau atrandu "už", kodėl nereikėtų rašyti poezijos, ir vis daugiau "prieš", kodėl ją reikėtų rašyti. Iš šitų "už" ir "prieš" dialogo ir gimė šie eilėraščiai.
1. GAIDYS IR POEZIJA
Ant aukšto aukšto skiedryno,
palei patį dangų,
garsiai pragydo gaidys,
lotyniškai vadinamas galus,
labai jau primenantis lietuvišką - pagaliau!
pagaliau pragydo gaidys
ir pabudino dieną,
ir šioji tarytum balta avelė
garsiai subliovė,
pragydo gaidys
ir tolimojoje Japonijoje
pažadino įmigusią saulės deivę Amaterasu,
nusibraukė Amaterasu nuo veido
žėrinčius plaukus
ir rūkuose paskendusią žemę
apipylė karštais spinduliais,
o pajutęs tuos spindulius,
gaidys dar kartą sugiedojo,
tik šį sykį: "Salve poezija!"
ir penkios dešimtys talentingų poetų
gerdami rytmetinę kavą
ankštuose savo inkilėliuose
ir žiūrėdami į patekančią saulę
pro septinto arba devinto aukšto langus,
pradėjo dainuoti liūdesį ir melancholiją,
o dar penkios dešimtys po dešimt
mažiau talentingų poetų
jau dainavo nebe liūdesį ir melancholiją,
o visišką šio pasaulio sugedimą,
naktį ir savo pačių vienatvę...
gerdami rytmetinę kavą
ant balto lyg sniegas popieriaus lapo,
juodomis nevilties raidėmis
jie parašė pirmuosius būsimo eilėraščio žodžius.
Tolimame Lietuvos kaime,
užskridęs ant aukšto ir stataus skiedryno,
garsiai pragydo gaidys,
pakvipo dūmais ir verdamu pusryčiu,
kaip anuomet,
kaip tada,
kai pasaulis dar buvo toks, koks buvo,
o aš pats nerašiau poezijos.
2. BALADĖ APIE BANGINĮ
Visai sveikame banginio danty
išaugo didelis ir triukšmingas miestas -
koks siaubas, koks siaubas!
Banginis pasileido plaukti,
plaukė nesustodamas dieną ir naktį -
tris dienas ir tris naktis,
kol pagaliau priplaukė vienišą,
vandenyno platybėse pasiklydusią salą,
ant aukšto kranto stovinčią pilį,
o pro jos langą liūdnai ir svajingai
žiūrėjo vienturtė karaliaus duktė,
apsisuko banginis, paleido didingą fontaną
ir tarė: "Fui, kokia negraži!
Paliksiu ją princui!
Plauksiu tenai, kur mano patelės -
baltos lyg pienas banginės
žaidžia jūros bangose
ir pasigavusios mėto viena kitai
vos pradėjusį aušti rytą.
Plauksiu tenai,
nes tenai viskas kitaip -
daug paprasčiau negu šičia,
kur gyvena ir kankinasi žmonės,
o poetai rašo nesuprantamus eilėraščius."
Šitaip sau taręs,
banginis mostelėjo milžiniškais
tarytum klojimo siena pelekais
ir pasileido plaukti
į tą šalį, kuri vadinasi tenai,
ir niekada nesivadins šičia.
3. JOGAS
Mėnulyje nusičiaudėjo jogas
ir poetas parašė dar vieną -
visiškai naują eilėraštį,
jogas vis čiaudėjo,
o poetas vis rašė ir rašė,
ak, tie priežastiniai ryšiai,
nematomi ir negirdimi,
nevaldomi tarytum įsimylėjusiųjų mintys,
jie lanko mus tada, kai miegame
arba liūdną melancholijos valandą,
kai imame apdainuoti vienatvę,
apie kurią skaitėme kitų poetų knygose
arba matėme vaikštinėjančią po mėnulį,
kuriame ir vėl nusičiaudėjo jogas,
o mano draugas poetas,
ne, aš pats, parašiau dar vieną -
visiškai naują eilėraštį,
jis irgi buvo apie vienatvę.
4. APIE BUDELIUS IR BUTELIUS
Už stalo susėdę trys budeliai
kankina ar ne trečią tik butelį.
- Oi, budeliai budeliai,
kam jūs kankinate butelį?
Oi, budeliai budeliai,
visai sulindote jau į butelį.
Ir atsakė man budeliai:
- Mes mylime butelį,
mes esame poetai ir dar laureatai,
ne tau čia ką suprasti,
ne tau čia ką išrasti!
- Oi, budeliai budeliai,
nustokite kankinę butelį!
Jau tik pusė beliko,
jau tik ant galo...
- Nustok čia barškėjęs,
poetai privalo!..
- Oi, budeliai budeliai,
šitiek prikankintų butelių?
Prikankinot - nepalikot nė lašo,
poetai, o poezijos nerašot!..
