NAUJOS KNYGOS

Vladas ŠIMKUS

KIEK SVERIA SIELA?


Negalima poezijos knygų matuoti puslapių ar eilučių skaičiumi. Fizinis knygos svoris kartais būna atvirkščiai proporcingas dvasiniam. Eilėraštyje "Smuklė" Alvydas Valenta moko viduramžių alchemikus: tuščiai vargstate prie savo retortų; ant statinės įjojęs nelabasis viską - auksą, garbę, moters meilę - siūlo už nieką, "už nematomą / ir nesveriančią nė tūkstantosios / kepamo kumpio dalies sielą!" Bet mes juk suprantame: jei nelabasis tiek daug siūlo, vadinasi, siela nėra visiškai besvorė. Tiktai kitokiomis svarstyklėmis sveriama.

Ką gi, trečioji Alvydo Valentos knyga "Žodžiai - sarginiai šunys" gerokai apsunkusi nuo istorijos ir mitologijos, nuo įvairialypės patirties, kurią žmonija kaupė per daugelį amžių. Turinys mirgėte mirga tokiais pavadinimais: "Kasandra" , "Patroklas", "Gladiatorius", "Paskutiniai išdidūs romėnai...", "Plutarchas" , "Atiduokite krikščionis liūtų pusryčiams...", "Ikaras" ir t.t. Tad rinkinys nėra lengvai ir greitai praryjamas, o reikalauja tam tikrų žinių, nuovokos ir įsiskaitymo. Ar tai gerai, ar blogai - čia jau kaip kam. Bet jeigu skaitytojas geranoriškai leisis į pasiūlytą kelionę per laikus, jeigu kartu su žyniais stebės virš Kapitolijaus skrendančius paukščius, gers vyną dionisijų šventėje, su tvirtovės sargybiniu arklidėje slėpsis nuo artėjančio saulėtekio arba su Kolumbu plauks ieškoti pienu ir medumi plūstančios žemės - tikrai nesigailės šios kelionės. Vedliu galima pasikliauti.

Žinoma, kelionė nebus romantiška. Vladimiras Lugovskojus poemoje "Kaip žmogus plaukė su Odisėjumi" Homero giesmes yra pavadinęs "aklomis, pajuodusiomis nuo kraujo, apgaunančiomis klaidžiu paprastumu". Toks apibūdinimas bent iš dalies tiktų ir A.Valentai, kurio daugelį eilėraščių irgi galime laikyti giesmėmis. Arba monologais, pasakomais vienu atokvėpiu, todėl taip sunku iš knygos išpešti citatą. Eilėraštį reikia skaityti ištisai. O kraujo čia, žinoma, daug, nes istoriją autorius (ne jis vienas) supranta ir jaučia kaip nuolatinį konfliktą tarp kultūrų, religijų, tautų, pagaliau tarp valdovų ir valdinių. Lemties tragizmas bene labiausiai jungia atskirus istorijos fragmentus į visumą. Iš tiesų - juk nieko nėra nauja po saule:

...viskas vieną kartą jau buvo

ir gyvena ligi šiolei...

- - - - -

...ir visos pranašystės panašios,

kaip panašūs degantys miestai,

uždegti savų arba svetimų

išprotėjusių imperatorių,

kaip panašūs imperatoriai -

jų atlaidumas ir jų neapykanta,

jų žadama skalsa ir gerovė,

ir juos sutinkančių istorijos gladiatorių

paskutinysis pasisveikinimas.

"Žyniai...", 12 p.

Be kita ko, šis pavyzdys akivaizdžiai liudija ir autoriaus gebėjimą ne iliustruoti, ne stilizuoti, o aktualizuoti istoriją, atgręžti ją į nūdieną ir į kiekvienų iš mūsų. Aktualizavimas šiuo atveju anaiptol nereiškia vadinamosios Ezopo kalbos, kai autoriai (kad ir nuo Puškino ligi Erlicko), apsimesdami neva istorikais, prakiša savo meto aktualijas, geidautinas viešai neminėti. Na, šitokį kalbėjimo būdą dažniau renkasi šaipūnai, kuriuose tūno ne velnias, o kipšiukas.

A.Valentos kelionė per epochas - tai bendro žmogiškosios būties vardiklio ieškojimas. Išvis šiuolaikinio žmogaus sąmonė darosi daugiasluoksnė ir komplikuota. Gyventi, mąstyti, mylėti, neapkęsti, kentėti būties vienatvę ir t.t. nebeįmanoma taip, lyg ši dovana ar našta tau būtų suteikta pirmą kartą pasaulyje. Tiesiog esi vienas iš daugybės variantų. Todėl A.Valenta ne be pagrindo vengia kalbėti "nuo savęs", kliautis vien asmenine patirtimi. Jis mieliau byloja įvairiausių personažų lūpomis, per kitas patirtis artėdamas į save.

Net apie artimiausią istoriją - Lietuvos okupaciją - poetas rašo su tam tikra distancija, tarsi perkeldamas įvykius į savotišką mitinę erdvę:

Mano broliai išlaikė arba neišlaikė,

išdavė arba neišdavė,

atleido arba neatleido,

grįžo arba pasiliko

aistringame nimfos Kalipsės glėbyje -

tobulo užsimiršimo

ir pigios degtinės krašte...

"Sesuo, kurios niekada neturėjau...", 30 p.

Retam poetui sekasi rašyti apie šį skaudų laikotarpį. Greičiausiai todėl, kad rašoma pernelyg tiesmukai. Paradoksas: kuo labiau norima pašiurpinti ir sugraudinti skaitytoją, tuo banaliau išeina. Kiti sako: viskas per daug arti, kad iš to būtų galima daryti meną. Ir neliečia šios temos iš viso. Bet ar ne menininko valia sukurti reikalingą nuotolį? Ką A.Valenta ir įrodo. Siūlyčiau atkreipti dėmesį į eilėraštį "Turgavietė" .

Karštą vidudienį miestelio aikštėje žmogaus kūno linijų pavidalu pasivaidena kraujas, "gal ne kraujas, / gal tik netyčia sudaužytas pigaus vyno butelis". Dabar pabandykime šią Lietuvos kančią, išryškėjusią miestelio grindinyje kaip Kristaus veidas Turino drobulėje, pakeisti tikru lavonu ir krauju... Ne, verčiau negadinkim poezijos nevykusiais eksperimentais.

Kaip ir atskirą vietą rinkinyje užima etiudas "Dainos apie patį save (eilėraščiai proza)", kur apie būtį kalbama buitiškai, pasitelkus konjako butelį. Pavadinimas gal kiek pretenzingas, tokį žanrą dabar įprasta vadinti esė. Populiarus žanras, sugundęs ne vieną poetą, tad ir iš A.Valentos galime tikėtis eseistinės knygos. O šiuo atveju "Dainos apie patį save" tarsi paremia kai kurių eilėraščių teiginius: kad gyvenimas yra priverstinė tremtis (23 p.), kad gyvenimas - seniai pralaimėtas (47 p.), kad savianalizė yra prakeikimas (70 p.) ir pan.

Komentuoti poeziją, ypač tokią daugiaprasmę, - bjaurus užsiėmimas. Neįmanoma kalbėti tiksliai, juoba išsamiai. Kad ir kiek rašytum, didžioji dalis vis tiek lieka už borto. Ką galima pridurti prie tokių eilėraščių, kaip "Nukryžiavimas", "Šitaip ir baigiasi debesys...", "Gyventi pavojuje..."? Kaip sakoma, imkiet ir skaitykiet.

O kaip filologas filologui norėčiau autoriui palinkėti vieno - daugiau jautrumo kalbai (visokeriopa prasme). Pavyzdžiui, eilutė "krūtinė suskamba lyg sužeistas ginklo plienas" (59 p.) gali jūroje paskandinti ne tik Ikarą, bet ir patį A.Valentą. Todėl gražų pasakymą "žodžiai - sarginiai šunys" pakreipkime didaktine linkme: dresiruoti ir nuolatos dresiruojami šunys!

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]