Henrikas STUKAS

VERSLININKĖ IŠ BŪTINYBĖS

Tiflopedagogei, verslininkei, politikei Veronikai Čirvinskienei teko gyvenime įveikti nemažai kliūčių, bet vis dėlto nemažai ir pasiekta: ji viena iš pirmųjų silpnaregių baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Vėliau pirmoji Raseiniuose atidarė privačią parduotuvę, įkūrė verslininkų asociaciją. Visa tai darė neatsitraukdama nuo savo pagrindinio tiflopedagogės darbo.
    
Savarankiška nuo mažens
    
     Veronikos regėjimas niekad nebuvo stiprus, o skaityti mėgo. Skaitydavo ir naktimis. Tėvai draudė - Veronika neklausė. Skaitė pasišviesdama žvake, kišeniniu žibintuvėliu, netgi mėnulio šviesoje. Skaitymas naktimis į gera neišėjo - šeštoje septintoje klasėje regėjimas buvo labai nusilpęs. Tapo sunku mokytis Radviliškio pirmojoje vidurinėje mokykloje: nematydavo, ką mokytojai rašo lentoje. Gydytojai nustatė didelę trumparegystę bei tinklainės suplonėjimą. "Nuo mažens buvau nenuorama. Mėgau sportuoti. Gydytojai neleisdavo. Jų neklausydavau. Teko nešioti akinius. Jų stiklai vis storėjo. Besimokydama Radviliškyje sužinojau apie Kauno aklųjų mokyklą ir nusprendžiau ten mokytis. Nors tėvai nepritarė, išvažiavau į Kauną," - prisiminė Veronika.
     Kaune pirmą kartą gyvenime pamatė tiek daug neregių. Vėliau priprato. Ir čia pamėgo sportą. Su Kauno aklųjų mokyklos lengvaatlečių rinktine ji apvažiavo beveik visą tuometinę Tarybų Sąjungą. Lėkte pralėkė mokyklos metai. 1968 metais Veronika gavo atestatą.
     Su drauge išvyko į Šiaulių pedagoginį institutą. Draugei nepasisekė. Nors Veronika išlaikė visus stojamuosius egzaminus, bet viena mokytis pabūgo ir sugrįžo į Kauną. Įsidarbino aklųjų gamybiniame mokymo kombinate. Veronikai buvo paskirta radijo laidų vedėjos vieta. Silpnaregė pasiprašė į cechą. Iš pradžių dirbo plastmasės ceche, liejo sagas. Vėliau perėjo į kartonažo cechą. Galop - šepečių vėrimo baras.
     Paragavusi darbininkiškos duonos Veronika kitais metais nutarė vėl stoti į Šiaulių pedagoginį institutą. Mergina pasirinko defektologiją. Silpnaregė tiflopedagogė pasakojo: "1969 metais stacionare buvau pirmoji silpnaregė. Mokytis buvo nelengva. Daug medicinos, o čia reikėjo regėjimo - ypač leidžiant vaistus. Ne kartą norėjau pabėgti į neakivaizdinį skyrių. Atkalbėjo dėstytojas Vytautas Karvelis. Jis subarė ir pasakė: jeigu išeisi, tai tik iš instituto. Neišėjau - baigiau dieninį skyrių. Siūlė mokytis toliau - nesutikau".
    
Gyvenimas Raseiniuose
    
     Dar besimokydama Šiaulių pedagoginiame institute Veronika dirbo su neregiais. 1973 metais po studijų gavo paskyrimą dirbti tiflopedagoge Raseiniuose. Darbas nelengvas. Reikėjo globoti ne tik suaugusius mokinius, bet ir ateinančius mokytojus: jie neturėjo įgūdžių mokyti neregius bei silpnaregius. "Dirbant su suaugusiais neregiais pasitaikydavo visko. Labiausiai į atmintį įstrigo V. Drigotas ir J. Kasparas. Šie mokiniai buvo labai smalsūs bei žingeidūs. Mokytojai su jais turėdavo daug vargo. Abu klausydavosi per radiją tuomet draudžiamo "Amerikos balso". Mokytojams užduodavo provokuojančių klausimų," - pasakojo tiflopedagogė.
     Dažniausiai inteligentui iš savo atlyginimo sunku pragyventi. V. Čirvinskienė - ne išimtis. Tiflopedagogės atlyginimas nėra didelis. Šeimoje - du vaikiai ir vyras dailininkas, kuris neturėjo darbo. Šeimą reikėjo maitinti. Atkūrus Lietuvoj nepriklausomybę, susidarė palankios sąlygos privačiam verslui. Silpnaregė nedvejodama ryžosi atidaryti parduotuvę. Raseiniuose tai pirmoji privati parduotuvė. Ją Veronika Čirvinskienė atidarė 1991 metais. Verslininkė pasakoja: "Parduotuvę atidaryti privertė pats gyvenimas. Šeimai nuolat trūko pinigų. Nusprendžiau imtis iniciatyvos. Tuo metu nuosavą parduotuvę atsidaryti nebuvo sunku. Nereikėjo tvarkyti tiek dokumentų, kiek dabar. Parduotuvėlę atsidariau savo namuose. Tam tikslui skyrėme vieną kambarį. Iškilo klausimas - kuo prekiauti? Prekiauti maisto produktais nenorėjau: neturėjau tinkamų sandėliavimo sąlygų, o maisto produktai greitai genda. Laiku nepardavus - daug nuostolių. Liko viena išeitis - prekiauti ūkinėmis prekėmis."
     Atidarius parduotuvę prasidėjo niūri kasdienybė. Valdininkai pirmosios miestelio verslininkės nenorėjo palikti ramybėje. Nuolat lankydavosi ekonominė policija, nes tebuvo leista prekiauti kooperatyvuose arba fabrikuose pagamintomis prekėmis. Galop ekonominė policija uždraudė prekiauti Rusijoje pagamintomis prekėmis. Teko laviruoti bei rizikuoti. Verslininkas nerizikuodamas bankrutuotų. "Prekyba - papildomas pragyvenimo šaltinis. Prekiavau laisvu nuo darbo metu. Labai daug padėjo dukra su sūnumi. Jie grįžę iš pamokų mane pakeisdavo už prekystalio. Vaikai ne tik prekiavo, bet ir etiketes darė. Prekyba - sunkus verslas. Nebūtų trūkę pinigų, tikrai nebūčiau atidariusi parduotuvės," - guodėsi V. Čirvinskienė.
     Prekių nusipirkti nebuvo sunku. Daug kooperatyvų patys jų atveždavo. Pinigų iškart nereikalaudavo. Atsiskaityti reikėdavo pardavus prekes. Verslininkė naujų prekių važiuodavo į kaimynines šalis. Dažniausiai apsipirkdavo Lenkijoje. Parduotuvę pamėgo vietiniai pirkėjai. Kainos čia buvo mažesnės negu aplinkinėse parduotuvėse. O prekių pasiūla įvairesnė. Daugėjant prekių, reikėjo skubiai plėsti parduotuvę. Šeimai pasitarus, parduotuvei paaukojamas dar vienas kambarys.
     Prekyba tapo pelninga. Atsirado šiek tiek papildomų pinigų. Kur pinigai, ten ir reketas. Iš verslininkės nuolat imta reikalauti pinigų. Veronika būdama linksmo būdo nenuliūdo. Ji su reketininkais surado bendrą kalbą: "Didelės duoklės nereikėdavo - mokėjau simbolinę sumą. Tiesa, už surinktą duoklę reketininkai žadėjo saugoti parduotuvę."
     Prekiauti reikia mokėti. Turi žinoti naujausius įstatymus bei vietinės valdžios potvarkius. V. Čirvinskienė ne tik prekiavo, bet ne vienam padėjo pradėti savą verslą. Į parduotuvę dažnokai užsukdavo žmonių, norinčių užsiimti verslu. Jie prašydavo patarimo. Veronika neatsisakydavo padėti. Jos dėka ne vienas raseiniškis tapo verslininku. Kilo idėja įkurti verslininkų asociaciją - jai vadovavo dvejus metus. Veronika pasakoja: " Kas savaitę stengėmės susirinkti ir aptarti verslo problemas, panagrinėti naujausius įstatymus. Tardavomės, kaip geriau tvarkyti buhalteriją. Sužinodavome, kur galima pigiau nusipirkti reikiamų prekių."
    
Paviliojo politika
    
     Šiuo metu Veronika Čirvinskienė neprekiauja. Tai padarė dėl kelių priežasčių. Pirmiausia labai sumažėjo apyvarta. Žmonės mažiau perka. Mokesčiai taip pat neduoda ramybės. Kita priežastis - sudėtinga buhalterinė apskaita. Prekiauti lieka vis mažiau ir mažiau laiko. Ji didesnę laiko dalį skiria politikai. Veronika išrinkta į miesto savivaldybės tarybą.
     Į aktyvią politiką ji įsitraukė per prezidento rinkimus. Vieną dieną Veroniką aplankė Artūras Paulauskas. Jis paprašė padėti organizuoti Raseiniuose rinkimų kampaniją. A.Paulausko idėjos patiko. Ji sutiko pagelbėti. Verslininkė vaikščiojo po miestą ir rinko parašus. Vėliau ji organizavo kandidato į Lietuvos respublikos prezidento postą susitikimus su rinkėjais. A.Paulauskas netapęs prezidentu įkūrė Naujosios sąjungos partiją. Jis neužmiršo jam talkinusios Veronikos. Ją pasikvietė į partijos steigiamąjį suvažiavimą. V. Čirvinskienė išrenkama į Naujosios sąjungos tarybą. Grįžusi iš Vilniaus Veronika Raseiniuose įkūrė Naujosios sąjungos skyrių ir tapo pirmininke.
     Šiemet įvyko rinkimai į savivaldybes. Verslininkė, tiflopedagogė aktyviai juose dalyvavo. V. Čirvinskienė sėkmingai įveikė rinkimų barjerą ir buvo išrinkta į miesto savivaldybės tarybą. Moteris aktyviai dalyvauja švietimo ir kultūros komitete: "Komitete svarstome įvairiausius klausimus: mokyklų reikalus, švietimo problemas, pinigų paskirstymą. Dirbant miesto taryboje tenka ne kartą laviruoti. Reikia nemažai nagrinėti skundų. Už šį darbą niekas nemoka. O laiko sugaištu daug," - guodėsi Veronika Čirvinskienė.
    
 

[Turinys] | [Grįžti]