Irena SABATAITYTĖ

SAVA GYVENIMO VERSIJA

"Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo versiją. Jūs turite progos susipažinti su manąja," - tokie žodžiai įrašyti Julijos Baranauskienės autobiografinėje knygelėje "Gyvenimas - mano paukštis", kuri neseniai buvo pristatyta jurbarkiečiams Jurbarko krašto istorijos muziejuje. Tą vakarą taip pat buvo pristatyta ir kiek anksčiau išleista poezijos knygelė "Užgesusių akių šviesa".
     Romantiškoje muziejaus aplinkoje, židinyje jaukiai spragsint beržinėms malkoms, nuskambėjo aklųjų ir silpnaregių rajono skyriaus saviveiklininkų daina, kuriai žodžius sukūrė Julija. Beje, ir židinys, iš kurio įvairių renginių metu sklinda šiluma, taip pat Julijos remontuotas. Štai ką ji knygelėje rašo: "Pati su savo sūnumi Algiu ir su savo vyru Juozu Baranausku remontavau tuo metu liaudies meistrams paskirto šiaurinio Vasilčikovo dvaro fligelio vidų. Dabar čia muziejus. Restauravau židinį, vyras ištekino gražius elektros lizdus, išvedžiojo laidus." Apie Julijos Baranauskienės kūrybą plačiau kalbėjo, ją analizavo vakaro vedėja - Jurbarko centrinės bibliotekos direktorė Nijolė Masiulienė, rajono literatė Onutė Čirvinskienė ir žurnalistė Klava Baravykienė. Knygos pristatyme dalyvavo Nepriklausomų rašytojų sąjungos pirmininkas A. Buragas. Jis pasveikino autorę su šiuo reikšmingu jos gyvenimo įvykiu ir įteikė jai Nepriklausomų rašytojų sąjungos nario pažymėjimą. Juliją taip pat pasveikino Jurbarko miesto įstaigų atstovai, kultūros darbuotojai, jos talento gerbėjai, draugai ir kaimynai.
     Antrame muziejaus aukšte veikė Julijos Baranauskienės tapybos ir medžio raižinių, kuriuos ji padovanojo krašto muziejui, paroda. Čia taip pat buvo galima įsigyti abi jos knygeles ir gauti autorės autografą. Ilgai dar skambėjo dainos, sveikinimo žodžiai, poezija. Ori ir laiminga už gėlėmis nukloto stalelio sėdėjo ponia Julija. Ilgai jos ranką savojoje laikė to pačio likimo draugas Aklųjų ir silpnaregių sąjungos Jurbarko tarybos pirmininkas Vytautas Andrijūnas, kuris nuoširdžiai rūpinosi, kad šis vakaras įvyktų, kad viskas sklandžiai klotųsi, nes jis nieko nemoka daryti atmestinai. Jei ką daro, tai iš visos širdies. Ir Juliją jis prikalbino ateiti į draugiją, drąsino ir guodė ją.
     Į rudenėjančio vakaro vėsą Julija Baranauskienė išėjo sušildyta žmonių gerumo, bičiuliškų linkėjimų ir laiminga, kad įgyvendino dar vieną savo svajonę. Silpstant regėjimui (dabar ji pirmos grupės regėjimo invalidė) į rankas vis rečiau paimdavo teptuką. Sunku darės priglusti prie medžio ar prisiliesti prie akmens. Tada ją aplankė poezijos paukštė. Ir dviejų knygelių puslapiuose Julija Baranauskienė išguldė spalvingą savo gyvenimo versiją.
    
 

[Turinys] | [Grįžti]