Gražina SPUDIENĖDOVANA NAUJOJO AMŽIAUS ŽMOGUI
Vaclovas Areima turbūt geriau pažįstamas poezijos skaitytojams. Jo eilėraščių knygos "Ką kalbėjo širdis" (brailio raštu), "Kur baigiasi žinojimas", "Po vidurdienio" ir "Laiko varpas" ypač populiarios Pakruojo krašte - rašytojo gimtojoje žemėje. Ne taip seniai apsakymų rinkiniu "Jos šešėlis" debiutavęs kaip prozininkas, Vaclovas Areima trečiąjį tūkstantmetį sutinka su dar viena prozos knyga rankose - romanu "Paklydusi dvasia".
Romano pavadinimas - graži centrinio personažo metafora. Nebijantis nei ugnies, nei vandens, nei didelių aukščių - toks jis nuo vaikystės. Dėl savo nebaimės ne kartą krinta į Mirties glėbį. Tarsi nerami dvasia, nesidžiaugianti sugrįžusi į gyvenimą, bandytų išsilaisvinti iš nenorimo fizinio kūno. Taip mistiškai motyvuojamas pagrindinio veikėjo sudėtingas gyvenimas.
Siužeto laikas ilgas. Jis nukelia skaitytoją į prieškario, karo ir pokario Lietuvą. Šis laikas iškyla kaip sudėtinga tautos likimo kryžkelė, iš esmės pakeitusi atskirų žmonių ir viso krašto gyvenimą. Ikikarinis kaimas vaizduojamas kaip ryškus kontrastas "kolchoziniam". Šviesus žemės žmogaus buvimas Dievo pasaulyje IKI virsta baisiu košmaru PO. Doras, nemėgęs netiesos kaimo žmogus "mokosi" gyventi naujajame netikrų vertybių pasaulyje. Visos naujovės romane traktuojamos kaip svetimos lietuvių prigimčiai, būdui.
Vaizduojamas laikas įsuka į įvykių verpetą romano žmones ir vienaip ar kitaip juos paliečia. Pagrindinis veikėjas Vincas Arimantas (pirmosios raidės atitinka autoriaus - tai tarsi nuoroda į siužeto autobiografiškumą) dar vaikas, žaisdamas su sprogmeniu, beveik netenka regėjimo. Be galo smalsiam, judriam berniukui tokia nelaimė - tikra katastrofa: juk po prieblandos šydu pasislepia taip mylėtas pasaulis. Tačiau Vincas, kaip ir jo šeima, oriai priima Laiko išbandymus ir gyvena toliau. Ta dvasios stiprybe gražūs daugelis romano veikėjų. Nenusikalsdami žmogiškumui, jie eina savuoju "golgotos keliu", ramiai paklusdami Laiko diktuojamoms sąlygoms.
Kaip didžiausia vertybė romane iškyla šeima. Griūvant išoriniam pasauliui, pagrindiniam veikėjui tai ramybės salelė, užuovėja. Rūpestinga, jautri motina, doras tėvas, mylinti ir mylima bobutė - tai Vinco šeimos nariai, apdovanoti ypatinga šviesa, kuri traukia iš visur sugrįžti namo. Nors ne vieną artimiausią žmogų pasiglemžia "karo dvasia", tačiau likę prisiminimai apie juos personažui padeda gyventi. Ypač gražus motinos paveikslas (romanas dedikuotas motinai). Palikdama teisėjo vaidmenį Aukščiausiajam, ji rūpinasi visais, reikalingais globos. Dalijasi duona ir su slepiamais žydais, ir su vokiečių bei rusų karo belaisviais. Ištiesdama pagalbos ranką, ji mato nelaimingą žmogų, ir tiek.
Romano veiksmo erdvė išsiplečia pagrindiniam veikėjui išvykus mokytis į Kauną. Nereginčiųjų internatinės mokyklos gyvenimas iškyla tarsi mažas Lietuvos miesto gyvenimo modelis: aklųjų pasaulis dar ryškiau atskleidžia to laikmečio dvasią. Vincui ir jo likimo broliams tenka patiems susigaudyti baisioje sumaištyje, kai žmogiškumas, laimės siekiai, šviesi žmogaus prigimtis grumiasi su blogio jėgomis. Ne visiems personažams pavyksta išlikti doriems prievartos sąlygomis - šito Laiko žmogaus elgesyje rašytojas pastebi jau daug moralinio nuosmukio apraiškų. Nepanorę išduoti savųjų vertybinių nuostatų, tampa "antrarūšiais". Norėdamas siekti aukštojo mokslo, į kompromisą su savo sąžine eina ir Vincas. Jis įstoja į komjaunimą, sukuria eilėraštį apie "raudoną knygelę" - supranta, jog "širdimi parašyti eilėraščiai niekada neišvys dienos šviesos". Taip pamažu Vincas mokosi gyventi su "dienine kauke" - savimi tampa tik naktimis, pasilikęs vienas. Neigiamą nuostatą naujosios "tvarkos" atžvilgiu jis slepia giliai širdyje.
"Šia knyga norėjau dar kartą priminti, kad nė vienai žmonijos kartai niekas rožėmis kelio neklojo" - šitaip romano anotacijoje rašytojas nusako savo tikslą. Išties didžiausių pokyčių Laike vaizduodamas lengviau pažeidžiamą - aklą žmogų ir parodydamas jo dvasinę stiprybę, Vaclovas Areima tarsi tyliai kreipiasi į šiandienos žmogų: būk tvirtas! Tai tavo išbandymų Žemėje Laikas. Tu neturi teisės palūžti. Prisimink: ir prieš tave gyvenę turėjo savo sunkmetį. Gal net daug kartų baisesnį. Bet nešė oriai savojo Laiko kryželį, nepykdami, nedejuodami, įžvelgdami kančioje prasmę...
Ištrauka iš V. Areimos knygos
"Paklydusi dvasia"
Karas - tarsi didžiulis žvėris, sumanęs pasivolioti pievoje, pilnoje įvairiausios gyvybės. Jam nė motais, kad po tokio nugaros pasikasymo daugeliui padarėlių visam laikui užges saulės šviesa, vos spėjus tą šviesą išvysti. Šį kartą žvėris, versdamasis iš vakarų į rytus, Arimantų šeimą tik žemėmis užpylė. Kai virto į priešingą pusę - pasekmės buvo nepalyginamai skaudesnės.
Po kelių dienų frontas su bėgančiais rusais ir juos besivejančiais vokiečiais nudundėjo į rytus. Ir vėl žaliuojančius laukus ir šlamančius medžius, pilnus giesmininkų, šildė skaisti birželio pabaigos saulė. Iš pirmo žvilgsnio atrodė lyg nieko neįvyko. Tėvas kieme pustė dalgį. Ko gero, jau buvo pamiršęs piktus žodžius, kuriais prieš savaitę keikė idiotus, pradėjusius kariauti prieš šienapjūtę. Tėvas atrodė linksmas ir viskuo patenkintas. Džiaugdamasis tinkamu šienauti oru, pamiršo ir tą baisią akimirką, kai vokietis nutaikė į jį savo ginklą ir ketino spustelėti gaiduką - mat tėvas buvo įžengęs į draudžiamą zoną. Nuo mirties tada išgelbėjo ponas, paaiškinęs vokiečių karininkui, kad čia ne rusų šnipas, o jo tarnas ir peržengė jis draudžiamą liniją tik todėl, kad nemoka vokiškai skaityti. Šis atsitikimas sakyte sakė, kad ta pati saulė šildo jau kitokiais tapusius laukus. Žmogus nuosavoje žemėje nebebuvo šeimininkas kaip anksčiau. Ten, kur praėjo karas, liko viešpatauti jo dvasia. Ji alsavo ne tik iš paplentėje riogsančių pašautų tankų ir patrankų vamzdžių, tuščių ir pilnut pilnutėlių šovinių dėžių, bet ir dar iš daugybės daiktų daiktelių, skirtų karo reikalams. Ji nematoma, bet visada jaučiama tvyrojo ore. Dabar žmogus, prieš tardamas garsiai žodį, nejučia apsidairydavo.
Tikriausiai toji dvasia paveikė ir eigulį Petrą Kavoliūną. Nors jis, klausydamasis tėvo pasakojimo, kaip ir anksčiau juokėsi iš širdies, jo žalsvai mėlynos akys neramiai lakstė į šalis, tarsi norėdamos įsitikinti, ar nesiklauso kas už krūmo.
Šį kartą už krūmų tupėjo Vincukas, įmerkęs į vandenį meškerę. Jam staiga parūpo, iš ko kartkartėmis kvatojasi dėdė Kavoliūnas. Užmiršęs žvejybą ėmė klausytis. Vėjas pūtė kaip tik jo pusėn.
- Tai tu, Juozai, jį klampiame viksvyne paguldei? Ir iki šiol man, patikimiausiam bičiuliui, nė mur mur?
- Tu jau prabočyk, kad tylėjau uodegą užraukęs. Pats žinai, kokia rusų politrukų uoslė. Jeigu tavoji smarvė truputį skiriasi nuo jų pačių smarvės - marš pas baltąsias meškas. Ten plotai dideli, bezdėk nebezdėjęs - niekam nepakenksi. Nebent pats sau, jei persi pavėjui eidamas.
- Tomis dienomis ir aš, Juozai, teisybę sakant, troboj nenakvodavau. Nors ir nedidelis, bet smetoninės valdžios tarnas.
- Žinau. Tavoji maniškei prasitarė.
- Mat kaip! O liepiau niekam neišpliurpti, bet kur tau boba iškęs.
- Palik ramybėj bobas. Joms lengviau visą dieną mėšlą lauke kratyti nei valandą paslaptį išsaugoti, - tašydamas karklinį kuolą dudeno tėvas. - Tu geriau paklausyk, kaip toliau buvo. Dieną, kai Jurkevičius pasakė, kad po aplinkinius kaimus politrukai zuja, pasiūliau ponui keletą naktelių daržinėj praleisti. Ten slėptuvę buvau įrengęs. Vieną naktį prasivartė, kitą - nebenori. Sakė, per tą šviežio šieno brazdesį negalįs užmigti. Nieko jam nesakiau, bet tyliai sau pagalvojau: "Jei ponas šieno brazdesio labiau bijai negu bolševikų, tai miegok savo apartamentuose".
- O kur jo pati buvo?
- Pas gimines kaime slapstėsi. Jau kitą naktį, kai šieno vabalai poną iš daržinės išvijo, ir prisistatė politrukai, - tęsė pasakojimą tėvas. - Išgirdęs besidraskantį Sargį, pro langą pamačiau, kaip kažkokios žmogystos bando nustumti vežimą nuo keliuko. Jį tyčia ten palikau, kad neprašytiems svečiams sutrukdytų į kiemą įvažiuoti. Vienu šuoliu įpuoliau pas poną, išverčiau iš lovos, griebiau nuo pakabos kažkokį drabužį ir abu išlindę pro langą vienmarškiniai sodo takeliu nusiritom pakalnėn.
- Gal tai buvo tą naktį, kai taviškė su vaikais po Vandutės krikštynų pas mus nakvojo?
- Taip, taip, tą pačią, - patvirtino tėvas ir tęsė: - Atmovėm iki šito viksvyno. O čia, kaip žinai, tik vienoje vietoje gali pereiti neįklimpdamas. Man žolės - kone iki kaklo, o pono, kaip žinai, dukart tiek, kiek manęs. Aš jam sakau: "Gulkis, pone, gulkis. Ir gulėk nejudėdamas, kol pašauksiu".
- O ką jis?
- Sako, kad čia velniškai drėgna ir šalta. O aš jam sakau, kad pas baltąsias meškas bus tūkstantį kartų šalčiau. Po šitų mano žodžių jis išsitiesė kaip ilgas. Aš nudūmiau į ganyklą pas arklius. Sėdau ant Bėrosios ir joju namo. Jau buvo prašvitę. Kiek čia tos birželio nakties... Ji kaip sunkiai gyjanti žaizda - vos spėjusi užsitraukti vėl atsiveria, tik kitoje vietoje. Jau užjojęs ant kalniuko pamačiau iš kiemo išsukančią raudoną mašinėlę. Tekinas nudūmiau į pakalnę. Porą kartų švilptelėjau. Po valandėlės pamačiau besiartinančią aukštą bobą marga suknele. Pirmiausia pamaniau, kad be reikalo netikiu kemsynų raganomis, o kai toji "ragana" prisiartino, pažinau savo poną. Drabužis, kurį nutvėriau mudviem sprunkant iš trobos, buvo ponios suknelė. Į ją kemsynuose gindamasis nuo ryto vėsos ir įsispraudė ponas.
Linksmai nusikvatojęs, Petras Kavoliūnas pasakė:
- Jūs vienas kitam nebeskolingi. Tu jį nuo Sibiro, o jis tave nuo vokiečių kulkos išgelbėjo.
- Kaip čia pasakius, Petrai... Čia gal ne visai tas pats. Kulka ne tik gyvybę, bet ir kančias nutrauktų, o Sibire, kol šaukštą padėsi, tiek ir tiek prisikentėsi.
O, jei tėvas būtų nujautęs, kad šitų jo samprotavimų klausosi visur esanti karo dvasia! Tikriausiai būtų patylėjęs.
Vincukas, pamiršęs meškerę, jau senokai klausėsi suaugusių vyrų šnekos ir niekaip negalėjo suprasti, kam jie tašo tuos kuolus. Petras, pamatęs juos stebintį vaiką, šūktelėjo:
- Eikš čia! Padėsi tvorą tverti.
- O kam ta tvora? Juk čia nieko nei pasėta, nei pasodinta, - stebėjosi vaikas.
Tėvas šyptelėjo, paskui rimtu balsu pasakė:
- Čia, Vincuk, bus kiaulių vasaros stovykla.
- Kodėl tvarte joms negerai? - pasidomėjo nustebęs vaikas.
- Kaip čia tau pasakius, - ištęsdamas žodžius prabilo tėvas. - Tvarte iki šiol jos jautėsi puikiai, bet kai prasidėjo karas, viskas pasikeitė. Į tvartus dažnai kaišioja nosis vokiečių kareiviai. Jeigu jiems pasirodo, kad žmogus kokių nors gyvulių turi per daug - atima.
- Taip sakant, rekvizuoja karo reikalams, - pratęsė tėvo mintį dėdė Petras.
- Tik, vaikai, Dieve gink, apie šitą slaptą gardą niekam nė mur mur!
Nors vaikai ir saugojo paslaptį, vis vien vokiečių kareiviai aptiko slaptavietę ir vieną dieną žviegiančios ilgasnukės buvo nugabentos į netoliese esančią kareivių stovyklą.
Dar nespėjo Vincuko protas kaip reikiant sugromuliuoti minties apie neaiškius karo reikalus, dėl kurių atiminėjami žmonių išauginti gyvuliai ir kitos gėrybės, kai į jo mažą galvelę įsibrovė kitas neaiškumas.
Vieną dieną į jų kiemą sugužėjo pulkelis išsigandusių žydų. Tarp jų buvo ir Vincukui pažįstamų. Kai su tėvu nuvažiuodavo miestelin, pas vienus pirkdavo vinių, pas kitus - žibalo, kitokių namams reikalingų rakandų. Vincukas manė, kad krautuvėse vien žydai ir dirba.
- Ui, Juozu, gelbėk! Mus kaip šunį šaudo...
Tada Vincukas dar nežinojo, kodėl juos šaudo "kaip šunį". Ir visai nenutuokė, jog už tų juodų dėdžių ir tetų su vaikais slėpimą vokiečiai galėjo ne tik tėvą su mama, bet ir jį su Alfuku sušaudyti.
Vėliau ne tik kaimynė Janė, bet ir Vincukas nesuprato, kodėl mama taip dažnai kepa duoną. Jam niekas nepasakė, kad tos duonos valgytojai buvo paslėptieji žydai. Žinoma, ne tik jiems tos duonos kliūdavo. Kai tėvas važiuodavo į Kauną, mama porą kepalėlių įdėdavo vežiman, kad paduotų prie plento dirbantiems perkarusiems iš bado rusų belaisviams. Tėvas tik gerai apsidairęs, ar nėra arti vokiečių sargybinių, tarsi netyčia su šienu išmesdavo į paplentę mamos siuntinį. Vėliau, kai rusų belaisvių vietoje atsidūrė vokiečiai, mama ir su jais pasidalydavo paskutiniu kąsniu, jei, žinoma, jos vaikai tądien patys turėjo ką valgyti. Tokia ji buvo. Jos krūtinėje plakė tikros krikščionės širdis. Bet šitai Vincukas suprato gerokai vėliau.
