Giedrius STOŠKUSNaujas labdaros ir paramos įstatymas Skatinimas minimalus - formalumai maksimalūs
Liepos 11 d. buvo priimta nauja LR labdaros ir paramos įstatymo redakcija, kuri iš esmės pakeitė anksčiau galiojusio ir dabar iki 2001 m. dar tebegaliojančio senojo įstatymo nuostatas.
Labdaros ir paramos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas skelbiamas 2000 m. liepos 26 d. laikraštyje "Valstybės žinios" Nr. 61.
Lyginant senąją ir naująją labdaros ir paramos įstatymo redakcijas, galima pastebėti tai, kad naujoji įstatymo redakcija šį tą sureguliavo tiksliau, išsamiau, detaliau, tačiau be šių teigiamų dalykų yra ir daug nepageidautinų naujovių. Visų pirma dvigubai sumažintos pelno mokesčio lengvatos paramą teikiančioms įmonėms, be to, pagriežtėjo gautos paramos apskaitos tvarka ir kontrolė, pakeistas paramos gavėjų ratas.
Dabar visus šiuos pakeitimus aptarsime išsamiau. Siekdami aiškumo, trumpumo ir paprastumo naująją labdaros ir paramos įstatymo redakciją vadinsime nauju įstatymu, o senąją to paties įstatymo redakciją - senu įstatymu.
Kuo dabar skiriasi ir kuo skirsis labdara nuo paramos?
Visų pirma pasikeitė labdaros ir paramos sampratos bei jų atribojimas viena nuo kitos. Seniau, jei pagalba būdavo teikiama socialiai remtiniems žmonėms ar įstatyme numatytoms įstaigoms, organizacijoms, ji būdavo laikoma labdara, o jei būdavo remiamos įvairios visuomenei naudingos programos, tai tokia pagalba būdavo vadinama parama. Taigi norint gauti paramą, būtinai reikdavo paruošti mokslo, kultūros, švietimo, meno, religijos, sporto, sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos plėtojimo, gamtosaugos, paminklosaugos ar kitokią visuomenei naudingą programą. Be to, tokiai programai turėdavo pritarti arba Vyriausybė, arba ministerijos, ar apskričių viršininkai, savivaldybės ar bent nevalstybinių organizacijų aukščiausieji valdymo organai. Tokiose programose turėjo būti numatyti jų tikslai, įgyvendinimo būdai ir priemonės, vykdytojai ir finansavimo šaltiniai. Taigi norint gauti paramą, reikdavo nemažai padirbėti. Tokios programos dažnai būdavo būtinas, tačiau beprasmis formalumas, kadangi apie organizacijos veiklą kur kas daugiau galima sužinoti iš jos įstatų, kurie yra įregistruotas teisinis dokumentas, o ne iš šios organizacijos parašytos programos. Juolab kad programos parašymas ne visada garantuoja, kad ji bus ir tinkamai įgyvendinama. Todėl naujame įstatyme programų atsisakoma ir pasirinktas visai kitas labdaros ir paramos atribojimo kriterijus. Dabar, jei pagalba teikiama socialiai remtiniems žmonėms, tai tokia pagalba vadinama labdara, o jei pagalba teikiama turintiems teisę gauti tokią pagalbą juridiniams asmenims, t.y. įvairioms įstaigoms ar organizacijoms, tai tokia pagalba jau bus parama. To svarbu nepamiršti įvairių įstaigų ir organizacijų vadovams, ir nuo 2001 m. prašyti jau nebe labdaros, o paramos.
Kas gali teikti ir kas gali gauti labdarą ir paramą
Naujojo įstatymo 5 str. nustato, kad teikti paramą gali:
1) LR fiziniai ir juridiniai asmenys (fiziniai asmenys - tai žmonės, o juridiniai asmenys - tai įvairios įmonės, įstaigos ir organizacijos);
2) įmonės, neturinčios juridinio asmens statuso (tai individualios (personalinės) įmonės ir ūkinės bendrijos);
3) užsienio valstybės (sename įstatyme toks labdaros teikėjas nebuvo numatytas);
4) užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys;
5) tarptautinės organizacijos.
Pagal naują įstatymą paramos teikėjais negali būti:
1) politinės partijos ir politinės organizacijos;
2) valstybės ir savivaldybių įmonės bei įmonės, kuriose valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančios akcijos visuotiniame akcininkų susirinkime suteikia daugiau negu 50 procentų balsų;
3) biudžetinės įstaigos ir kitos valstybinės bei savivaldybių institucijos;
4) Lietuvos bankas.
Taigi visos šios įstaigos, įmonės negalės teikti paramos. Pavyzdžiui, AB "Lietuvos avialinijos" nebegalės teikti paramos, kadangi bent kol kas daugiau kaip pusė šių bendrovių akcijų priklauso valstybei. Pagal seną įstatymą tokioms bendrovėms nebuvo draudžiama duoti paramą ar labdarą.
Senas įstatymas paramos ir labdaros teikėjais tiesiogiai draudė būti tik politinėms partijoms ir politinėms organizacijoms. Toliau buvo apsiribojama bendro pobūdžio fraze, kad Labdaros ir paramos dalyku negali būti Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų lėšos.
Pagal naują įstatymą galės gauti paramą Lietuvoje įregistruoti:
1) labdaros ir paramos fondai,
2) biudžetinės įstaigos,
3) asociacijos,
4) visuomeninės organizacijos,
5) viešosios įstaigos,
6) religinės bendruomenės, bendrijos ir religiniai centrai,
7) tarptautinių visuomeninių organizacijų skyriai ar kitokie padaliniai,
8) kiti juridiniai asmenys, kurių veiklą reglamentuoja specialūs įstatymai ir kurių veiklos tikslas nėra pelno siekimas, o gautas pelnas negali būti skiriamas jų steigėjams, dalininkams ir nariams,
9) Vyriausybės patvirtintame sąraše nurodytos užsienyje esančios lietuvių bendruomenės, kitos lietuviškos įstaigos ar organizacijos ir tarptautinės labdaros organizacijos.
Pagal seną įstatymą paramą ir labdarą galėdavo gauti ir invalidų organizacijoms priklausančios įmonės. Deja, pagal naują įstatymą tokios įmonės nei paramos, nei tuo labiau labdaros gauti nebegalės. Taigi paramos nebegalės gauti ir LASS įmonės.
Visos išvardintos įstaigos ir organizacijos galės gauti paramą tik kai jų įstatuose bus numatytas bent vienas iš visuomenei naudingų tikslų.
Visuomenei naudingais tikslais šis įstatymas pripažįsta veiklą tarptautinio bendradarbiavimo, žmogaus teisių apsaugos, mažumų integracijos, kultūros, religinių ir etinių vertybių puoselėjimo, švietimo, mokslo ir profesinio tobulinimo, neformalaus ir pilietinio ugdymo, sporto, socialinės apsaugos ir darbo, sveikatos priežiūros, nacionalinio saugumo ir gynybos, teisėtvarkos, nusikalstamumo prevencijos, gyvenamosios aplinkos pritaikymo ir būsto plėtros, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos, aplinkos apsaugos ir kitose visuomenei naudingomis ir nesavanaudiškomis pripažįstamose srityse. Be to, paramos gavėjai, kurie bent vieną kartą per metus gavo paramą, turės parengti metines ataskaitas apie savo veiklą, susijusią su išvardintų visuomenei naudingų tikslų įgyvendinimu. Tokių ataskaitų teikimo tvarką nustatys LR Vyriausybė arba kita Vyriausybės įgaliota institucija. Šiomis paramos gavėjų ataskaitomis pakeičiamos seno įstatymo reikalautos programos, kurios buvo nepakankamai efektyvi paramos panaudojimo kontrolės priemonė.
Naujas įstatymas įveda ir dar vieną naują reikalavimą paramos gavėjams. Visos išvardintos įstaigos ir organizacijos įgis teisę gauti paramą tik gavusios paramos gavėjo statusą. Norinčios gauti šį statusą įstaigos ir organizacijos turės kreiptis į Juridinių asmenų registro tvarkytoją dėl paramos gavėjo statuso suteikimo. Paramos statusas bus suteikiamas tik toms įstaigoms, organizacijoms, kurių įstatai, nuostatai atitinka du reikalavimus:
1) juose nurodyta įstatyme numatyta visuomenei naudinga veikla, kurią šiame straipsnyje jau vardijome (šis reikalavimas netaikomas tik biudžetinėms įstaigoms),
2) juose numatyta įstaigos, organizacijos teisė gauti paramą.
Išsamiau paramos gavėjo statuso suteikimo tvarką pavesta sureguliuoti Vyriausybei. Juridinių asmenų registro tvarkytojas galės ir panaikinti juridiniam asmeniui suteiktą paramos gavėjo statusą. Šis statusas bus panaikinamas paties juridinio asmens prašymu arba paramą, labdarą kontroliuojančios valstybės institucijos: mokesčių inspekcijos, muitinės ir pan. teikimu. Šių institucijų teikimu paramos gavėjo statusą numatoma panaikinti už įvairių pažeidimų padarymą:
1) piktybinį mokesčių įstatymų pažeidimą, nurodytą mokesčių administravimo įstatyme;
2) pinigų plovimo prevencijos įstatymo pažeidimą;
3) nuolatinį labdaros ir paramos teikimo, gavimo bei panaudojimo reikalavimų pažeidinėjimą, jei dėl to kontrolės institucijos jau panaikino paramos gavėjams mokesčių lengvatas;
4) kai paramos gavėjas neparengė metinės ataskaitos apie savo veiklą, susijusią su visuomenei naudingų tikslų įgyvendinimu, per 2 mėnesius po to, kai buvo apie šį pažeidimą įspėtas.
Juridinis asmuo, kuriam buvo panaikintas paramos gavėjo statusas, praėjus metams nuo šio statuso panaikinimo dienos, galės vėl kreiptis į juridinių asmenų registro tvarkytoją ir prašyti, kad jam būtų pakartotinai suteiktas paramos gavėjo statusas. Minėtas statusas juridiniams asmenims galės būti suteikiamas pakartotinai, jei šis juridinis asmuo yra sumokėjęs visus jam privalomus mokesčius, baudas ir delspinigius, ir per paskutiniųjų metų laikotarpį nebuvo nustatyta, kad jis padarė mokesčių įstatymų piktybinių pažeidimų arba Pinigų plovimo prevencijos įstatymo pažeidimų.
Taigi ateity bus ne taip jau ir paprasta būti paramos gavėju. Visa laimė, kad su paramos gavėjo statusu susiję reikalavimai įsigalios dar ne taip greitai. Įstatyme numatyta, kad paramos gavėjo statuso reikalavimai įsigalios po 6 mėnesių nuo juridinių asmenų registro veiklos pradžios. Iki tol visi įstatyme ir anksčiau šiame straipsnyje išvardinti juridiniai asmenys turi teisę gauti paramą. Kada pradės veikti juridinių asmenų registras, kol kas dar nėra aišku. Jo sukūrimą numatantis naujasis LR Civilinis kodeksas įsigalios nuo 2001 m. liepos 1 d., o visai Lietuvai to paties juridinių asmenų registro kūrimo darbai gali ir dar ilgiau užtrukti.
Labdaros teikėjais pagal naująjį įstatymą galės būti tokie Lietuvoje registruoti juridiniai asmenys:
1) labdaros ir paramos fondai,
2) viešosios įstaigos,
3) visuomeninės organizacijos,
4) asociacijos,
5) religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai,
6) tarptautinių visuomeninių organizacijų skyriai (padaliniai).
Be to, įstatymas dar nustato, kad visi šie išvardinti juridiniai asmenys gali teikti labdarą tiktai, jei jie turi teisę patys gauti paramą. Taigi tie juridiniai asmenys, kurie neturės teisės gauti paramą, pvz., tie, kuriems panaikintas paramos gavėjo statusas, neturės teisės ir teikti labdarą. Dar vienas būtinas reikalavimas labdaros teikėjams yra toks, kad galėjimas teikti labdarą būtų numatytas jų įstatuose bei jų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Šią aplinkybę svarbu žinoti rengiant naujai steigiamų įstaigų, organizacijų įstatus arba juos keičiant.
Pagal seną įstatymą labdara nebuvo pripažįstamas tiesioginis pinigų ar kitų materialinių vertybių perdavimas gyventojams, išskyrus tuos atvejus, kai tai daro labdaros organizacijos arba fondai. Pagal naują įstatymą tokiu būdu teikti labdarą gyventojams galės ir kitų rūšių juridiniai asmenys, kurie tik turi teisę būti labdaros teikėjais: tai ir viešosios įstaigos, ir asociacijos, ir visuomeninės organizacijos ir kt. pelno nesiekiantys subjektai. Tačiau naujas įstatymas, kaip ir senasis, numato, kad labdaros tiesiogiai gyventojams negali teikti visų rūšių įmonės. Taip nustatyta siekiant užkirsti kelią mokesčių vengimui prisidengiant labdara. Dar vienas apribojimas yra nustatytas narystės principu veikiančioms organizacijoms - tokios yra visuomeninės organizacijos ir asociacijos. Naujo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad tokių organizacijų savo nariams perduotos piniginės lėšos ir turtas bei suteiktos paslaugos nepripažįstamos labdara. Dar griežtesni apribojimai nustatyti Visuomeninių organizacijų įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje, kur sakoma, kad visuomeninės organizacijos lėšos ir turtas jokia forma negali būti skirstomi tos visuomeninės organizacijos nariams. Tokie griežti apribojimai taikomi todėl, kad visuomeninės organizacijos yra pelno nesiekiantys subjektai, gyventojai į jas gali jungtis įvairiais tikslais, tačiau tik ne dėl pelno, todėl jos negali tarnauti gyventojų turtinių poreikių tenkinimui.
Taigi susidaro truputį paradoksali situacija: visuomeninės organizacijos gali teikti labdarą tik pašaliniams asmenims, o savo nariams - negali. Kaip žinia visuomeninė organizacija yra ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, todėl ir ji negali savo nariams teikti labdaros ir netgi jokia kita forma skirstyti savo lėšų ir turto. Todėl geriausiai LASS nariams teikti turtinę pagalbą ne tiesiogiai per LASS, kaip visuomeninę organizaciją, o per jai priklausančias viešąsias įstaigas arba fondus, nes jie turi teisę tai daryti.
Naujas įstatymas numato aštuonias gyventojų, kurie turi teisę gauti labdarą, grupes, tai:
1) invalidai,
2) ligoniai,
3) vaikai našlaičiai ir be tėvų globos likę vaikai,
4) nedirbantys pensininkai, kurie negauna jokių kitų pajamų, išskyrus pensijas ir kitas socialines išmokas,
5) bedarbiai,
6) asmenys, kuriems Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka suteiktas nukentėjusiųjų teisinis statusas,
7) šeimos arba pavieniai asmenys, kurių gaunamos pajamos negali patenkinti jų minimalių socialiai priimtinų poreikių, šių poreikių mastą nustato savivaldybės,
8) asmenys, kurie savivaldybių nustatyta tvarka yra pripažinti nukentėjusiais nuo karo ir gaivalinių nelaimių, gaisrų, ekologinių katastrofų, epidemijų ir užkrečiamųjų ligų protrūkių.
(Tęsinys kitame numeryje)
