ĮSPŪDŽIAI IŠ "TIFLOARTO"
Sėkminga koncertinio sezono pradžia buvo Kauno aklųjų ir silpnaregių kultūros namų instrumentiniam ansambliui.Keturi šaunūs muzikantai - trys neregiai ir vienas silpnaregis - buvo pakviesti į Tarptautinį aklųjų ir silpnaregių muzikos festivalį "TIFLOART 2000". Festivalis vyko Čekijos mieste Usty nad Labem rugsėjo 7-10 dienomis. Artūras ir Audrius Lenkšai, Vladas Kraucevičius, ansamblio vadovas Lionginas Matusevičius ir kultūros namų direktorius Stasys Babonas bei visus juos globojęs Povilas Tumelis iš festivalio grįžo smagiai nusiteikę, patyrę naujų įspūdžių. Buvo įdomu paklausyti, kaip tarp kitų muzikantų ir dainininkų atrodė mūsų lietuviškas kolektyvas ir kas iš kitų šalių atlikėjų įsiminė labiausiai. Įspūdžiais dalijosi Lionginas, Audrius, Artūras ir Stasys.
Lionginas: Pasijutom esą labai reikšmingi. Kur tik reikėjo rimto pasirodymo žiūrovams, ten buvome kviečiami mes. Usty nad Labem kultūros namų salėje koncertavome festivalio atidarymo proga, vėliau sekė Mirovo aikštė ir Plaskovico senelių globos namai. Žiūrovų dėmesio nestigo, geros nuotaikos irgi.
Audrius: Profesionalumu niekas negalėjo prilygti bajanistui iš Baltarusijos Michailui Siniakinui. Tai universalus muzikantas. Jam nesvarbu, ką groti: klasiką, džiazą ar populiarios muzikos kūrinius, - viskas skamba idealiai, tiesiog virtuoziškai. Būtų smagu kokia nors proga pasikviesti jį į Lietuvą. Ten, Čekijoje, visi stebėjomės, kodėl tokiu profesionaliu muzikantu nepasinaudojo festivalio organizatoriai: jo koncertai būtų tikras "saldainiukas" kiekvienam.
- O iš kurių dar šalių atvyko kolektyvų ar pavienių atlikėjų ir kaip jiems sekėsi?
Stasys: Festivalis gausa tikrai nepasižymėjo. Atvyko dainininkai ir muzikantai iš Lenkijos, Slovakijos, Baltarusijos, Lietuvos ir, žinoma, buvo ir Čekijos. Kiek girdėjau, tai buvo labai mėgėjiški, kartais net primityvūs pasirodymai.
- Ar buvo pabendravimo vakarų, gal įsigijote draugų?
Lionginas: Artimesnė pažintis užsimezgė tik su jau minėtu bajanistu iš Baltarusijos bei jo bičiuliais vokaliste ir pianistu. Nors vakaronės vyko kiekvieną dieną, jos stipresnio įspūdžio nepaliko.
- O ar buvote apdovanoti?
Stasys: Apdovanoti buvo visi festivalio dalyviai. Parsivežėme po dvi muzikos kasetes, tušinuką, užrašų knygelę. Kuklu, bet vis prisiminimas.
- Gal buvo dalykų, kurie jus itin nustebino ar nudžiugino?
Artūras: O, taip! Pasijutome tarsi devintame danguje, kai per ekskursiją į Imperatorių rūmus leido liesti, čiupinėti eksponatus. Smalsu buvo prisiliesti prie senovinių, amžių amžius nečiupinėtų baldų, įmantrių žvakidžių ir kitų ne mažiau įdomių daiktų. Negalėjome liesti tik itin trapių, ypatingai saugomų eksponatų, pavyzdžiui, rūbų.
Lionginas: Mus labai sudomino festivalio paroda ir ypač kalbantis termometras. Maloniai nuteikiantis, tylus moteriškas balsas informuoja, kiek turi temperatūros. Gaila, kad jo nebuvo galima įsigyti.
Stasys: Įdomi naujiena - teniso stalas akliesiems. Jis primena biliardo stalą, tačiau galuose daug daugiau erdvės kamuoliukui įkristi. Vietoj tinklelio - lenta, po ja - plyšys prariedėti kamuoliukui. Naudojamas skambantis kamuoliukas ir prailgintos raketės.
Ačiū už pokalbį.Gražina SIDEREVIČIENĖ
