Arūnas DAMBRAUSKAS, Darius SĖLENISJĖGA NEREGIO RANKOJE
"Kauno dienos" žurnalistai, užsidėję juodus akinius, pasiėmė baltąją lazdelę ir tarsi neregiai pasivaikščiojo kai kuriose judresnėse miesto vietose. Šis bandymas sutapo su pasaulyje minima Baltosios lazdelės diena. Pateikiame 2000 10 18 dienraštyje "Kauno diena" išspausdinto rašinio ištrauką.
Pirmoji ir paskutinioji replika
Sunkiausia buvo iš pradžių: iš kišenės išsitraukti sulankstomą baltąją lazdelę, užsidėti tamsius akinius nuo saulės, užsimerkti ir žengti pirmąjį žingsnį. Neskubant lazdele "liesti" grindinį, asfaltą, ieškoti kliūčių ir turbūt kaip niekada gyvenime pasikliauti klausa - automobilių gaudesiu, triukšmu, žmonių balsais.
Tai, kas kiekvieną dieną jau atrodė įprasta, staiga iš smulkmenų virto svarbiais dalykais. Blogai suklotos grindinio plytelės, nelygus kelio bortas, paliktas gelžgalis, plyta, duobėtas kelias. Tomis akimirkomis dešimt, ne, šimtą kartų jautriau reagavome į kiekvieną nekokybiško darbo pėdsaką. Eiti buvo sunku, juolab kad stengėmės neatsimerkti ir kuo mažiau žvelgti pro tamsius akinius. Kojos dažnai kliuvo už grindinio. Kartais nepadėjo nė lazdelė.
- Esi blogas vairuotojas, ne ta puse važiuoji, - buvo pirmoji frazė, kurią išgirdome iš priešais ėjusio žmogaus, kai neskubėdami lipome kaire požeminės perėjos laiptų puse. Negalėjome neatsimerkti: moteris. Tai buvo pirmoji ir paskutinioji piktoka replika. Kiti žmonės buvo geraširdiški, geranoriški, nors, žinoma, nejauku jausti aplinkinių žvilgsnius.
Vaistininkė "aklojo" neapgavo
Pirmoji mūsų "auka" buvo mergina, stovėjusi Taikos prospekte. "Ieškodami" kelio lazdele, priartėjome prie šviesiaplaukės merginos, stengdamiesi į ją "atsitrenkti". Lazdele kaukštelėjome į koją. Tačiau piktų frazių neišgirdome, be to, mergina pasiūlė "neregį" pervesti Taikos prospektu. Pagalbos neatsisakėme. Išsiskyrę su mergina pasukome vaistinės link. Kantriai, neskubėdami, "apčiuopdami" kiekvieną kliūtį, laiptelį. "Tiesiai, tiesiai", - pradarę duris išgirdome prie Aklųjų ir silpnaregių sąjungos pastato įsikūrusios vaistininkės balsą. Pasijutome lengviau. Tačiau pirkdami ledinukų nuo gerklės nutarėme vaistininkę patikrinti. "Štai dešimt litų..." - davėme moteriai 20 litų banknotą, išgirdę sumą, kurią reikėjo sumokėti: "Penki septyniasdešimt..."
- Jūs davėte 20, o ne 10 litų. Prašom, grąža. - Pinigus vaistininkė įdėjo į delną. Tiksliai. Iki kiekvieno cento. Jau vėliau, kai grįžome ir prisistatėme bei prisipažinome, kad darome eksperimentą, moteris negalėjo paslėpti nustebimo. Po to vaistininkė Vanda Bandzevičienė sakė, kad čia dažnai ateina apsipirkti aklieji. "Jie mumis pasitiki. Drąsiai duoda piniginę į rankas, o mes tiksliai atskaičiavę grąžą dažnai paprašome, kad juos kas nors palydėtų iki požeminės perėjos. Tiesa, teko girdėti, kad kartais parduotuvėse juos bando apgauti. Tokius niekšelius reikėtų sušaudyti, - piktinosi moteris. - Beje, aklieji puikiai viską jaučia. Puikiai skiria visus piniginius banknotus, o neseniai viena moteris pačiupinėjo mano megztinį ir tiksliai įspėjo jo spalvą..."
Didesnis gabalėlis torto
Nesėkmės nepatyrėme ir vienoje nedidukėje kavinėje, kai nutarėme nusipirkti puodelį kavos ir gabalėlį torto. Specialiai davėme 100 litų banknotą. Didesnė tikimybė apgauti "akląjį". Tačiau jauna barmenė apie apgavystę negalvojo. Tik kelis kartus užjaučiamai pažvelgė. O torto gabalėlį išrinko pastebimai didesnį už kitus. Padėti kelis kartus neatsisakė kažkur skubėję žmonės: kai reikėjo nuvesti iki parduotuvės, paskambinti iš taksofono. Žmonės kantriai "spaudė" reikiamus telefono numerio mygtukus, gaišo savo laiką.
Keliose mūsų aplankytose parduotuvėse pardavėjos buvo tolerantiškos, kantrios ir su neslepiama užuojauta mandagiai atsakinėjo į klausimus. Maisto prekių parduotuvėje nurodė tikslų svorį obuolių, o kai išeidami akivaizdžiai, bet "netyčia pametėme" 10 litų banknotą, tuoj pat šūktelėjo: "Palaukite, pametėte pinigus..."
Sunkiausias išbandymas, matyt, buvo, kai vienam reikėjo eiti per gatvę. Ir netgi ne nustatytoje vietoje. Pagal visas aklųjų taisykles priėjome prie gatvės, įsiklausėme į automobilių gaudesį, priekin ištiesėme baltąją lazdelę ir neskubėdami ėjome per gatvę. Nėra ko slėpti: buvo labai nejauku ir visą laiką (apie 30-40 sekundžių) nesugebėjome išbūti užsimerkę. Vairuotojai buvo pakantūs ir automobiliai sulėtindavo greitį ir sustodavo. Tik kitoje gatvės pusėje lengviau atsikvėpėme.
Trečią kartą eiti per gatvę buvo jau drąsiau. Tiesa, Savanorių prospekto bei K. Petrausko gatvių sankryžoje šaligatvis - lyg po karo: kai kur nebuvo plytelių, šaligatvio kraštai nelygūs, todėl netgi su lazdele eiti sunku. Prie gatvės krašto pagalbos paprašėme vaikinuko. Šis nevengė "akląjį" pervesti per gatvę ir neužmiršo perspėti: "Atsargiai, šaligatvis..." Tiesa, kartais artėjant prie gatvės ir girdint grėsmingą automobilių ūžesį, norėdavosi sulaukti greta skubančių reginčiųjų klausimo: "Atleiskite, gal jums padėti, galbūt pervesti jus per gatvę?"
