NUOMONĖS


Liuda GUDONYTĖ

POŽIŪRIS Į SAVO IR KITŲ NEGALĘ


Tikriausiai daugumai yra žinoma, kad žmogaus nervų sistema turi savisaugos ir savireguliacijos mechanizmą. Mūsų nervų sistema greitai prisitaiko prie nuolat kintančios aplinkos ir besikeičiančių gyvenimiškų situacijų nemalonių dirgiklių. Pavyzdžiui, kai į klasę atėjusi nauja mokytoja, kilus konfliktinei situacijai, pradeda šaukti ant mokinių, pirmoji vaikų reakcija - išgąstis. Po to nerimas dėl pasekmių, psichologinis diskomfortas. Kitą kartą mokytojai pradėjus bartis pakeltu tonu vaikai išsigąsta mažiau - "tai jau buvo". Jei pedagogas leidžia sau prabangą šaukti dažnai ar net kasdien, mokiniai į tai nebekreipia jokio dėmesio, o tarp savęs tokią mokytoją vadina rėksne arba psiche. Jei vaikai kaskart į mokytojos barnius reaguotų taip, kaip pirmą kartą, jie žalotų savo nervų sistemą ir patys taptų labai nervingi. Tačiau čia akivaizdžiai pasireiškia psichikos adaptaciniai procesai, nervų sistemos savisauga, ir mokiniai visai nebereaguoja į šiuos nemalonius dirgiklius.
     Vieni nervų sistemos adaptacijos ir savireguliacijos mechanizmai mokslo yra išnagrinėti daugiau, kiti mažiau, o apie trečius žmogus gali daryti tik kai kurias prielaidas. Nemažai tokių nuspėjamų reiškinių aiškinama vadinamojoje liaudies išmintyje, dažniausiai posakiais, kurie vėliau išsirutulioja į savaime suprantamą mintį - patarlę ar priežodį. Pavyzdžiui, atsitikus nelaimei, žmogus labai išgyvena, o kad nervų sistema labai neišsektų, vyksta veržlūs adaptacijos, t. y. prisitaikymo prie situacijos procesai. Tada iš sąmonės gilumos lyg kibirkštis žybteli mintis "o galėjo atsitikti ir blogiau". Žmogus įsivaizduoja, įsijaučia į tą blogesnę situaciją, realiai suvokia jos sunkias pasekmes ir, grįždamas prie savosios, lengvesnės problemos, pasijunta geriau.
     Matyt, panašūs adaptacijos procesai vyksta ir tada, kai žmogus tampa neįgaliu. Daug buvo diskutuota, kuri negalė sunkesnė - fizinė, psichinė ar sensorinė. Dauguma medikų mano, kad sunkiausia negalė, išskyrus kelių negalių derinius, yra aklumas. Paradoksalu, bet būtent neregiai geriau už negirdinčius, nevaikštančius ar protinę negalę turinčius žmones adaptuojasi. Jų daugiausia rasime universitetų auditorijose ar tarp žymių žmonių. Vienu metu diskusijų objektu buvo tapusi problema, kuri negalė turi daugiau negatyvių pasekmių - įgimta ar įgyta. Tose diskusijose dalyvavo ne tik profesionalai, bet ir jokio ryšio su neįgaliaisiais neturintys asmenys.
     Klasikinis pavyzdys čia galėtų būti rusų rašytojas Viktoras Korolenka, daugeliui skaitytojų žinomas kaip apysakos "Aklasis muzikantas" autorius. Rašytojas tik kartą gyvenime viename vienuolyne matė du neregius varpininkus - aklagimį Jegorą ir vėliau netekusį regėjimo Romaną. Autorius aprašo šių žmonių skirtumus aiškindamas, kad Jegoras yra piktas ant viso pasaulio dėl to, kad jis gimė aklas ir niekada nematė aplinkinio pasaulio. Romanas, atvirkščiai, geras dėl to, kad jis kažkada matė, o sapnuose save regėjo matantį. Be abejonės, nežinantiems neregių pasaulio skaitytojams tai gali pasirodyti tiesa ir formuoti klaidingą nuomonę apie akluosius bei vėliau netekusius regėjimo žmones. Galima atleisti rašytojui, nepažinojusiam neregių, juolab kad jo apysaka buvo labai populiari. Vien Rusijoje ji atskira knyga išleista per 50 kartų ir išversta į 39 pasaulio kalbas - tai padėjo neregių galimybių propagavimui (aklasis gali būti muzikantas).
     V. Korolenka savo "Akląjį muzikantą" parašė prieš 114 metų, o tuomet žmonės tikrai mažai žinojo apie neregių galimybes. Tačiau keisčiausia, kad šiandien kai kurie patys vėliau netekę regėjimo neregiai bando ieškoti skirtumų tarp aklagimių ir vėliau apakusių žmonių ne mokslinių tyrimų, o savo problemos supratimo lygmenyje. Ir kokių skirtumų "randa"! Dar kartą paskaitykite: "Reikia dar vieną dalyką pripažint, kad aš vis tiek negimęs aklas. Ir aš užjaučiu tuos aklus, kurie gimsta akli. Jų, kaip paprastai, pilnavertis intelektas neišsivysto... Pasaulį matyti vis dėlto kada nors reikėjo. Pasaulio vaizdai (kaip atrodo žmonės, kaip atrodo augmenija, paukščiai, flora ir fauna) - visa tai yra manyje, visa tai manyje gyveno, visi tie dalykai neišnyko, ir būtent tai padėjo man normaliai vystytis". Šiuos žodžius pasakė Kęstutis Ancuta per "Lietuvos ryto" televiziją 1999 metų pabaigoje. Šios "auksinės mintys" specialiai be komentarų buvo pateiktos šių metų žurnalo "Mūsų žodis" pirmajame numeryje. Matyt, redakcija laukė skaitytojų reakcijos į šią apgalvotą žurnalistinę provokaciją.
     Kyla klausimas, ką reiškia šios K. Ancutos mintys? Rašinio pradžioje jau minėjome, jog ištikus nelaimei žmogus guodžiasi, kad galėjo būti blogiau. Tačiau "auksinių minčių" autoriui tokios paguodos nepakako ir jis pradėjo ieškoti savo pranašumų prieš likimo draugus ir neva juos rado. Gal jam pasidarė lengviau?
     Grįžtant prie problemos realijų turiu paminėti, kad susidomėjusi skaičiau paruoštą spaudai ir laukiantį finansavimo V. Gudonio ir S. Plepio "Tiflologinio vardų žodyno" rankraštį, kuriame pateikta per tūkstantį įvairiais laikais įvairiose šalyse gyvenusių neregių biografijų. Dalis šių žmonių nematė nuo gimimo: vokiečių vargonininkas Konradas Paumanas, italų filologas Ambrosijus Pelisantas, rusų fizikos-matematikos mokslų daktaras Igoris Proskuriakovas ir kiti. Tai atsitiktinai parinktos iš minėto žodyno aklagimių pavardės, prasidedančios raide "P". Taigi sunkoka net įsivaizduoti fizikos-matematikos mokslų daktarą su nevisavertiškai, anot K. Ancutos, išsivysčiusiu intelektu. O jei kalbėtumėm apie "pasaulio vaizdus" (taip K. Ancuta vadina gyvosios gamtos vaizdinius), tai ir nebaigusiam tiflologinių mokslų žmogui aišku, kad dar aklagimiai pradžios mokyklos vaikai, pasitelkę išlikusius analizatorius (lytėjimą, klausą, uoslę, skonį), pedagogų padedami susiformuoja minėtus vaizdinius.
     Taigi paties žmogaus asmeninis reikalas, kaip vertinti savo negalę, tačiau kitų negalę vertinti reikia itin apdairiai, nes greitai galima suklysti, įžeisti ar įskaudinti.
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]