MENAS


Alvydas VALENTA

VENERA NEREGIO RANKOSE


ATEIKITE IR PALIESITE

     Esama dalykų, kurie nekelia arba beveik nekelia abejonių, ir žmonių sąmonėje jau yra tapę lyg ir kolektyviniais vaizdiniais. Vienas jų - aklumo ryšys su muzika. Nors ne visi aklieji būtinai yra geri muzikantai, tačiau šiandien beveik niekas neabejoja, kad regėjimo netekimas nei muzikai atlikti, nei jai suvokti nėra kliūtis. Akivaizdi ir kita tiesa: akliesiems nesunkiai suprantamos įvairios sakytinio ir rašytinio žodžio meno formos - grožinė literatūra, poezijos vakarai ar net teatro spektakliai. Klausimas tampa gerokai keblesnis, kai pradedame svarstyti, kiek neregiui prieinamas vaizduojamasis menas - skulptūra, dailė. Tačiau šis pasakojimas - ne teoretikams ir ne apie teorijas.
Milo Venera     Rugsėjo 6 - 27 dieną Vilniuje, Lietuvos aklųjų bibliotekoje, vyko paroda "Nuo Lespiugo Veneros iki Rodeno "Mąstytojo". Plona kaip styga etruskų Afroditė, Mikelandželo "Mirštantis vergas", Rasino biustas, Rodeno "Mąstytojas" - iš viso dvylika įvairių laikotarpių ir įvairių mokyklų skulptūrų kopijų. Visos jos kaip tie dvylika stebuklingų lietuviškų "juodvarnių" atlėkė iš Prancūzijos ir vieną dieną nutūpė Aklųjų bibliotekoje. Kaip sakė parodos rengėjai, ji skirta ir regintiems, ir akliesiems - mat čia esančias skulptūrų kopijas neregiai galėjo liesti, rankomis "apžiūrinėti" kūnų linijas, drabužių klostes. Skulptūrų originalai saugomi Prancūzijos muziejuose - Luvro, Rodeno, Žmogaus. Kopijos padarytos iš dervos, vienos jų - originalo dydžio, kitos - sumažintos. Visos jos - nuo keliolikos iki keliasdešimties centimetrų aukščio. Kad atėjęs į parodą lankytojas galėtų suvokti autentišką faktūros skambesį, prie kiekvienos kopijos buvo padėtas gabalėlis medžiagos - kaulo, bronzos, marmuro, iš kurios padarytas originalas. Čia pat, šalia kiekvienos skulptūros, dar stovėjo ir dėlionė "Žaiskime skulptorių" - tai išardomos, analogiškos kopijoms figūros, skirtos modeliavimui, geresniam kūno dalių pažinimui. Taigi lankytojas panorėjęs pats nesunkiai galėjo "sulipdyti" naują Venerą ar naują Rasiną, kuris nė kiek nesiskirtų nuo ką tik jo matyto ar lytėto. Prie skulptūrų buvo aprašai brailio ir reginčiųjų raštu.
     Ši paroda - tai bendras Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos ir Pranzūzijoje įsikūrusios "Artesens" asociacijos projektas. Paroda pirmą kartą eksponuota 1997 m. Rodeno muziejuje; jau yra pabuvojusi Japonijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, įvairiuose Prancūzijos miestuose ir kultūros centruose. Ji atspindi pagrindinius Europos skulptūros raidos etapus nuo priešistorinių laikų iki XIX a. pabaigos. Kad lengviau būtų suvokti pačios skulptūros pokyčius ir vystymąsi, parodos rengėjai pasirinko vieną objektą - žmogaus kūną.
     Dabar keletas žodžių apie parodos sumanytoją. "Artesens" yra nevyriausybinė organizacija, įkurta 1995 m., vienijanti įvairių sričių kultūros ir meno žmones. Jos tikslas - vystyti jutiminį meno kūrinių ir gamtos pažinimą pasinaudojant ne tik regėjimu, bet ir kitais jutimais - liečiant, klausant, jaučiant kvapus ir skonį. Asociacija bendradarbiauja su įvairiomis Prancūzijos kultūros įstaigomis, ypač muziejais. Šie, rengdami bendrus su "Artesens" projektus, irgi turi savų tikslų - pritraukti kuo daugiau lankytojų. "Paroda visų pirma skirta neregiams", - sakė drauge su ja į Vilnių atvykusi "Artesens" direktorė Francoise Reynette, - tačiau labai klystume, jeigu manytume, kad ji reikalinga tik šiems žmonėms. Tai labai gera mokymo priemonė vaikams. Vaikai ypač mėgsta prie skulptūrų kopijų esančias dėliones."
     Ši paroda - ne vienintelis tokio pobūdžio "Artesens" projektas. Dabar jos "taikinys" - Sezanas. Rengiama paroda "Pajuskime gamtą kartu su Sezanu". "Sezanas piešė labai apčiuopiamus natiurmortus, - pasakojo F. Reynette, - juos atkuriame taip, kad neregys liesdamas suprastų, kas yra vaizduojama paveiksle. Parenkama atitinkama muzika, kvapai." Ar "atvyks" ir jeigu taip, tai kada į Lietuvą Sezanas, dar neaišku, bet, reikia manyti, kad anksčiau ar vėliau turėsime galimybę susipažinti ir su šiuo "Artesens" sumanymu.
     Daug būtų galima pasakoti apie parodą - tai išties buvo unikalus ir pirmasis tokio pobūdžio kultūros projektas Lietuvoje - apie jos metu vykusį dviejų dienų teorinį seminarą "Pažinti meną pojūčiais", pagaliau apie tai, kaip ši paroda buvo surengta. Įdomiausia čia, matyt, tai, kad pačiai Aklųjų ir silpnaregių sąjungai ji beveik nieko nekainavo: "Taip, pinigų visiems dabar labai trūksta, - sakė LASS pirmininkas Osvaldas Petrauskas, - tačiau svarbiausia - turėti idėją. Ši paroda įrodė, kad turint tikrai rimtą ir originalią idėją, rėmėjų visada galima rasti".
     Parodą aplankė net penkiasdešimt ekskursijų: rajonuose gyvenantys aklieji, nematantys ir silpnai matantys vaikai - iš viso apie du tūkstančius žmonių. Jauniausia lankytojų grupė - Antano Jonyno mokyklos pirmokai. Vyriausiam lankytojui - greit aštuoniasdešimt. Neabejingi parodai liko net gerai matantys meno ir kultūros žmonės, kurie tikrai jau žino, kur eiti, o kur neverta gaišti laiko.

PIRŠTAIS MATYTI SKULPTŪROS VEIDĄ

     Nepasakyčiau, kad vaizduojamojo meno srityje esu visiškas profanas: perskaičiau šiuo klausimu nemažą krūvelę knygų, populiarių straipsnių. Vis dėlto šis menas, išskyrus skulptūrą ir architektūrą, man, neregiui, neprieinamas taip kaip kurčiajam muzika. Netgi kalbėdamas apie skulptūrą, turiu prisipažinti, kad iki šiol buvau gana "žalias". Sakysime, daug buvau skaitęs apie Milo Venerą, Mikelandželo "Mirštantį vergą", O. Rodeno "Mąstytoją", bet menką supratimą turėjau apie šių skulptūrų pozas, judesius. Šiuo atžvilgiu paroda gerokai praplėtė ir praturtino mano patirtį ir žinias. Dar daugiau - susipažinau ne tik su skulptūrų proporcijomis, bet ir su medžiagos faktūra, su šio meno istorija bei raida. Vis dėlto yra dalykų, kurių aklas žmogus, ko gero, suvokti negali: tai šviesos ir šešėlių žaismas, kūrinio veido išraiška. Sakysime, gidė Rasa Januševičienė man aiškino, kad "Mirštančio vergo" veido išraiška yra apatiška, tačiau liesdamas pirštais aš to nepajėgiau suvokti. V. Rodeno "Mąstytojo" dvasinę būseną leido suvokti kiti kūrėjo panaudoti elementai - skulptūros poza, bendra kūno įtampa. Kategoriškai netvirtinu, jog pirštais neįmanoma suvokti skulptūros veido išraiškos. Gana detaliai esu išstudijavęs G. Revešo knygą "Aklųjų psichologija ir menas". Joje teigiama, kad veido išraišką savo kūriniuose "pagauna" net neregiai skulptoriai.

Saulius PLEPYS

NEREGYS IR SKULPTŪRA

     Iš vaikystės mėgau apžiūrinėti įvairias mažas ir dideles skulptūras - medines, metalines, marmurines. Jų aptikdavau pas privačius asmenis, kapinėse, muziejuose. Beje, sovietiniuose muziejuose prižiūrėtojai dažniausiai neleisdavo akliesiems rankomis liesti skulptūrų. Ši meno rūšis mane domina ir dabar: ji praplečia meno suvokimą, suteikia pasigėrėjimą kūriniu. Skulptūrą liesdamas rankomis, čiuopdamas pirštais, pajuntu figūros vaizdą, struktūrą, medžiagą. Tai darau neskubėdamas, nuosekliai, centimetras po centimetro, stengiuosi apčiuopti kiekvieną skulptūros detalę ir šitaip susidarau visą jos vaizdą. Skubus skulptūros palietimas - ranka tik brūkšt brūkšt - nieko neduoda. Norint ją geriau suvokti, reikia turėti ir šios meno rūšies teorinių žinių.
Parodoje buvo visiems įdomu     Prieš keliasdešimt metų su žurnaliste Emilija Kulakauskiene vasarą gydėmės vienoje Druskininkų sanatorijoje. Kasdien eidavome pasivaikščioti į parką, į miesto apylinkes. Sykį einant pro Broniaus Vyšniausko "Ratnyčėlės" skulptūrą, Emilija man nupasakojo, kaip jinai atrodo. Panorau apžiūrėti. Emilija paaiškino, kad ne dabar, nes jauni vyrukai glaustosi prie "Ratnyčėlės" nuogumų, fotografuojasi, aplinkui daug žmonių - būsią nepatogu skulptūrą čiupinėti. Supratingoji Emilija pasiūlė čia ateiti sutemus. Taip ir padarėme. Ir aš galėjau skulptūrą laisvai apžiūrinėti, liesti veidą, krūtinę, visą apglėbti. Jos vaizdas mano atmintyje išliko iki šiol.
     Kitą kartą dalyvavau ekskursijoje į Rygą. Tenai pakliuvome į skulptūrų muziejų Šv. Petro bažnyčioje. Ekspozicijos prižiūrėtojai pasitaikė geranoriški - leido nematantiems rankomis apžiūrinėti visas skulptūras. Aš su dideliu malonumu jas apžiūrinėjau, kai kurių skulptūrų išliko aiškus vaizdas iki šios dienos, ypač poeto Aleksandro Puškino žmonos su veidrodžiu skulptūrėlė.
     Štai šįmet, rugsėjo mėnesį, mus aplankė reta laimė - iš Prancūzijos atkeliavo specialiai neregiams pritaikyta skulptūrų paroda. Širdyje netelpa džiaugsmas ir estetinis pasigėrėjimas apžiūrinėjant šias skulptūras. Jas galima, kiek nori liesti, įsiminti. Apžiūrinėjant parodą ir dalyvaujant jos metu vykusiame tarptautiniame seminare "Pažinti meną pojūčiais", kilo kai kurių minčių. Pirmiausia ši paroda neregiams ir silpnaregiams buvo prasminga, stipriai praplėtusi vaizduojamojo meno akiračius, suteikusi emocijų. Pritariu seminare išsakytai mokytojos Janinos Puriuškytės minčiai, kad suvokti skulptūras nematančius reikia pratinti iš vaikystės, jiems reikia suteikti vaizduojamojo meno teorinių žinių ir apskritai žinių iš meno istorijos. Panašių parodų, susitarus su įvairiais dailės muziejais, galima būtų organizuoti ir pas mus. Pagaliau nereikėtų pamiršti architektūros objektų parodų. Ačiū parodos rengėjams už tokį stebuklą!

dr. Valentinas Vytautas TOLOČKA
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]