Lašai
Kas norėjo surišt man sparnus,
Atsiverti kas privertė širdį,
Įsibrovė į mano sapnus
Ir vasaros vynu nugirdė.
Ak, tai tu, mano meile pirma,
Baltu vyšnios žiedu nukritus
Ir akių mėlynųjų šviesa,
Iš manųjų svajų atklydus.
Pūtė vėjai mane devyni,
"Baltaragių" malūnai ūžė,
Pamažu tie kerai dyvini
Išbūrė man keistą dalužę.
O šiandien tave vėl kviečiu:
Sugrįžki iš pievų saulėtų,
Atsinešk stebuklingų lašų,
Kuriais pasigerti galėčiau.
Vėžės
Nukrito šydas, dengęs žemės veidą,
Sutvisko sniegas šviesoje žvaigždžių.
Sniegan namai subridę maldą kalba,
Po jų stogais - tvinksėjimas širdžių.
Tyla šnabždėjo baltą sapną žemei.
Visi sumigo toj baltoj vilny.
Kažkas per sniegą tyliai nuvažiavo...
Kaip spindi vėžės vienišam kely.
Gimtinė
Gimtine mano, tu akmuo palaukėj.
Akuotas rugio, samana žalia.
Baltais takais tu nukryžiuota
Ir tėvo pėda moly palikta.
Gimtine mano, tu gėlė dulkėta,
Balta langinė, rūgštūs obuoliai.
Tu motinos ranka raukšlėta,
Ateinančių, išeinančių keliai.
Gimtine mano, tu skara languota,
Kasdienė duona stalo vidury.
Tu ta daina, prie lopšio man niūniuota,
Kad nepaklystume klaidžiam kely.
Gimtine mano, tu šauki iš tolių
Vaikus, kurie išklydo po gatves.
Sugrįžkite, sugrįžkite namolio.
Nebarsiu, o tik glausiu prie savęs.
